Per Antrąjį pasaulinį karą jis buvo sučiuptas vokiečių ir įkalintas stovykloje, kuri jungėsi su Aušvicu – didžiausia vokiečių koncentracijos stovykla. Tuomet jis ir nutarė, kad privalo sužinoti, kas dedasi, ir pakartotinai slapta pateko į Aušvicą bei atgal.
Dabar 91-erių britas, gyvenantis Derbišyre, sako, jog norėjo tapti liudininku to, kas vyko viduje, išsiaiškinti tiesą apie dujų kameras, kad vėliau galėtų papasakoti apie tai kitiems, nors pripažįsta, jog „velniškai pasikliovė sėkme“.
„Kai apie tai svarstai šiandieninėje aplinkoje, tai atrodo absurdiška, visiškai absurdiška“, – kalbėjo D. Avey`us.
„Nepamanytum, kad kas nors taip sugalvotų ar padarytų, tačiau buvo taip. Aš buvau raudonplaukis ir prie to derančiu charakteriu. Niekas nebūtų manęs sustabdę“, – šmaikštavo jis.
D. Avey`us su vienu kaliniu žydu, kuriuo pasitikėjo, buvo sutaręs dėl pasikeitimo vienai nakčiai. Jis išmainydavo savo uniformą į murzinus, dryžuotus drabužius, kuriuos dėvėjo koncentracijos stovyklos gyventojai. Jo pagalbininkui tai buvo galimybė pavalgyti ir pailsėti, o pats D. Avey`us pasakoja rinkęs informaciją.
Aušvicą jis apibūdina kaip „pragarą Žemėje“ ir pasakoja, kad naktimis gulėdavo klausydamasis kalinių slankiojimo ir riksmų.
„Naktį būdavo baisu, sklisdavo baisus dvokas“, – sako jis.
D. Avey`us pasakoja kalbėjęsis su įkalintais žydais, tačiau šie esą retai užsimindavo apie savo buvusį gyvenimą ir buvo susitelkę ties išgyvenama kankyne bei darbu, kurį reikėjo nudirbti.
„Skirtinguose fabrikuose iki mirties buvo nuvaryti beveik 3 mln. žmonių. Tuo metu jie jau numanė, kad išlikti galima apie 5 mėnesius“, – aiškina D. Avey`us.
„Viskas buvo taip nuasmeninta. Aušvicas buvo blogis, viskas jame buvo blogai“, – prisimena jis, pridurdamas, kad matė kasdien kaliniams rodytą žiaurumą – žmonės buvo šaudomi nuolatos.
D. Avey`us sako, kad buvo pasiryžęs kaip nors padėti, ypač kai sutiko kalinį žydą Ernstą Lobethallį.
E. Lobethallis papasakojo, kad turi seserį Susaną, kuri pabėgo į Angliją dar vaikas, prieš prasidedant karui. Grįžęs į savo stovyklą, D. Avey`us su ja susisiekė per koduotą laišką motinai.
Šitokiu būdu buvo sutarta, kad Susana parašys laišką, atsiųs šokolado ir cigarečių, kurias D. Avey`us vėliau slapta perduos jos broliui. Cigaretės stovykloje tuo metu buvo vertingesnės už auksą, tad kaliniai tikėjosi, jog jas pavyks iškeisti į ką nors, kas palengvins gyvenimą – taip ir nutiko.
E. Lobethallis du pakelius rūkalų iškeitė į batų pakalimą, o tai turėjo padėti jam išgyventi, kai tūkstančiai nebeištvėrė ar buvo nužudyti, kai 1945 metų žiemą buvo varomi iš Aušvico.
D. Avey`us trumpai buvo sutikęs S. Lobethall tais pačiais 1945-aisiais, kai grįžo iš karo ir iš stovyklos, prislėgtas matytų vaizdų.
Tuo metu ir jis, ir ji manė, jog E. Lobethallis miręs. Tačiau jis iš tiesų išgyveno. Vėliau S. Lobethall prarado ryšį su britų kariu ir nebegalėjo jam pranešti gerų naujienų.
Susitikimas įvyko dabar. E. Lobethallis jau miręs, tačiau jo sesuo pasakoja, jog išlaisvintas jis persikėlė į JAV, susilaukė vaikų ir nugyveno ilgą bei laimingą gyvenimą. D. Avey`us įvertino, jog naujiena „po velnių, yra stebuklinga“.
Prieš mirtį E. Lobethallis, nors niekada nesužinojo, kuo vardu jam padėjęs karys, savo prisiminimus įrašė į vaizdo juostą, kurioje savo pagalbininką pristato tiesiog kaip „rudį“.
Jis taip pat prisiminė, kad cigaretės ir šokoladas karo viduryje atrodė kaip „apsilankymas Rockefellerio centre“.
D. Avey`us Aušvice nakvojo dukart. Bandydamas tai padaryti trečią kartą, jis per plauką nebuvo sučiuptas, tad planas žlugo.
Grįžęs jis kentėjo nuo potrauminio streso sindromo, tad tik dabar tapo pajėgus kalbėti apie tai, ką padarė ir ką matė. Britų karys pripažįsta, kad jo veiksmai buvo „neprotinga rizika“. „Tačiau aš toks buvau“, – sakė jis.