Dviejų metrų aukščio bronzinę statulą, vaizduojančią Gavrilo Principą, atidengė Bosnijos ir Hercegovinos serbų prezidentas. Šia ceremonija pabrėžtas kitoks nei kroatų ir bosnių šalies serbų požiūris į nužudymą, kuris tapo kibirkštimi, įžiebusia Didįjį karą.
G. Principo išpuolio 100-osios metinės sukanka šeštadienį ir Sarajeve bus oficialiai paminėtos Vienos filharmonijos orkestro koncertu, kurį boikotuos Serbijos ir Bosnijos serbų lyderiai.
Šį 19-metį Bosnijos serbą, nužudžiusį Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį Pranciškų Ferdinandą, serbai laiko didvyrišku kovotoju už visų pietų slavų laisvę nuo šimtmečius trukusių imperinių okupacijų Balkanuose.
Kiti jį laiko nacionalistu ir teroristu, kurio šūviai vedė į ketverius metus nesiliovusias kruvinas skerdynes ir kančias, nusinešusias daugiau nei 10 mln. karių gyvybių ir sugriovusias ištisas imperijas.
Sarajeve įvykdyto išpuolio minėjimas glaudžiai susijęs su daug vėlesnio karo žaizdomis: 1992-1995 metais, byrant Jugoslavijai, žuvo daugiau nei 100 tūkst. žmonių, daugiausiai bosnių.
„Tie kovotojai už laisvę prieš 100 metų suteikė mums kryptį ateinančiam šimtmečiui“, – serbas Neboiša Radmanovičius, kuris dalijasi Bosnijos ir Hercegovinos prezidento pareigomis su bosniu ir kroatu, sakė atidengęs G. Principo statulą serbų kontroliuojamame Rytų Sarajeve.
Apie tūkstantis žmonių, tarp kurių buvo vaikų, stebėjo, kaip vienas jaunuolis, vaidinantis G. Principą, mostelėjo ginklu ir nutildė austrų kompozitoriaus Johanno Strausso sukurtą valso melodiją.
„Tie, kas nori gyventi – turėtų mirti, o tie, kurie nori numirti – turėtų gyventi!“ – sušuko jis. Po šių žodžių pasigirdo serbų liaudies šokio melodija.
Gryna provokacija
Austrijos prezidentas Heinzas Fischeris bus garbės svečias per koncertą Sarajeve, kuris taps pagrindiniu atminimo renginiu, žyminčiu atentato prieš erchercogą Pranciškų Ferdinandą 100-ąsias metines.
Serbai atskirai surengs ceremonijas rytiniame Višegrado mieste, kur bus atidengta G. Principą vaizduojanti mozaika ir vyks išpuolio, per kurį buvo nušautas Pranciškus Ferdinandas bei jo žmona Sophie, inscenizacija. Taip pat vyks Belgrado filharmonijos orkestro koncertas, kuriame bus atliekami Antonio Vivaldi kūriniai.
Daugeliui žmonių Balkanuose Višegradas tebekelia prisiminimus apie Bosnijos serbų pajėgų vykdytų žiaurių etninių valymų bangą pirmaisiais 1992-1995 metų karo mėnesiais, kurių aukomis tapo daugiausiai musulmonai bosniai. Daugelis bosnių laikosi požiūrio, kad G. Principas vadovavosi tomis pačiomis nacionalistinėmis, ekspansionistinėmis ambicijomis.
Tuo tarpu serbai jautriai reaguoja į bet kokius mėginimus susieti karus, atvėrusius ir užbaigusius XX šimtmetį, taip pat kaltinti juos dėl tų konfliktų sukurstymo.
„Sarajevo politika buvo visuomet nukreipta prieš Serbų respubliką“, – sakė penktadieninėje inscenizacijoje G. Principą vaidinęs Jovanas Mojisilovičius, turėdamas omenyje po karo Bosnijoje ir Hercegovinoje susiformavusį autonominį serbų regioną.
„Jie netgi pasikvietė Vienos filharmonijos orkestrą – tai gryna provokacija!“ – sakė jis naujienų agentūrai „Reuters“.
Bosnijos serbų lyderis Miloradas Dodikas, dažnai grasinantis serbiškojo regiono atsiskyrimu nuo Bosnijos, buvo vienas iš penktadienį atidengto paminklo mecenatų. Anot kai kurių analitikų, tai esanti dalis politinės kampanijos prieš spalį vyksiančius parlamento rinkimus.
Bosnijos žmonės „tebėra susiskaldę“, pažymėjo M.Dodikas.
„Apie nužudymą Sarajeve mes skirtingai galvojame ir skirtingai veikiame“, – pridūrė jis.
Žinia apie P. Ferdinando nužudymą neatrodė reikšminga
Prieš šimtmetį Europos likimą sprendusiems galingųjų valstybių lyderiams 1914 metų birželio 28-osios rytas žadėjo gražią vasaros dieną.
Vokietijos kaizeris Vilhelmas II buvo išplaukęs burine jachta, Prancūzijos prezidentas Raymond'as Poincare – išvykęs stebėti žirgų lenktynių, Rusijos caras Nikolajus II išėjo pasivaikščioti su vaikais. Nė vienas jų nenumanė, kad tai, kas įvyks tos dienos popietę, pakeis Europos istoriją ir lems vieną didžiausių jos tragedijų.
Tą saulėtą sekmadienį Paryžiaus politikos ir diplomatijos grietinėlė buvo susirinkusi į metų socialinį renginį – garsiąsias „Didžiojo prizo“ žirgų lenktynes.
„Bulonės miško alėjose buvo susirinkusi nerūpestinga ir linksmai nusiteikusi minia, – R.Poincare rašė savo memuaruose. – Giedras dangus, susispietę žiūrovai, elegantiški tualetai, ryškios žalumos apjuosto hipodromo grožis... Viskas rodė, kad popietė bus maloni.“
Tačiau šioms viltims nebuvo lemta išsipildyti. Tarp trečiojo ir ketvirtojo bėgimo vienas naujienų agentūros „Havas“ žurnalistas perdavė R.Poincare skubią telegramą.
„Sarajevas, birželio 28 d.: Austrijos sosto įpėdinis erchercogas Pranciškus Ferdinandas ir Hohenburgo kunigaikštienė važiavo šio miesto gatvėmis, kai vienas vyras šovė į juos iš pistoleto. Keliomis minutėmis vėliau jie mirė.“
„Ar turėčiau atšaukti lenktynes?“
Nors ta žinia buvo sukrečiama, niekas neįsivaizdavo, kad P. Ferdinando nužudymas įžiebs visą Europą apimsiantį karą.
Netgi Austrijos-Vengrijos imperatorius Vienoje neatrodė per daug susirūpinęs dėl savo sūnėno žūties. Kaip pranešama, jis pareiškė: „Visagalis atkūrė tvarką, kur buvo chaosas.“
Vokietijoje kaizeris Vilhelmas šią naujieną sužinojo, kai ruošėsi dalyvauti prestižinėje Kylio regatoje Baltijos jūroje. Imperatorius neatrodė itin nustebęs ir paklausė savo laivo admirolo: „Kaip manote, ar turėčiau atšaukti lenktynes?“
Carų vasaros rūmuose Peterhofe netoli Sankt Peterburgo Nikolajus II taip pat džiaugėsi maloniu sekmadienio rytu.
„Oras buvo puikus“, – jis parašė savo dienoraštyje, paminėjęs, kad birželio 28-ąją buvo išėjęs pasivaikščioti su savo vaikais, tačiau nieko neparašė apie įvykius Balkanuose.
Nors slaptosios tarnybos buvo perspėjusios, kad dėl P. Ferdinando žūties Austrija gali eskaluoti padėtį, daugelis galingųjų šalių karinių lyderių atostogavo, tarp jų ir vienas geriausių Rusijos strategų – generolas Aleksejus Brusilovas.
„Apie atentatą sužinojome kai baigėme gydomąsias vandens procedūras, – vėliau pasakojo jis. – Atostogautojai liko visiškai ramūs. Tuo metu niekas negalvojo, kad šis nužudymas taps pretekstu pradėti siaubingą pasaulinį karą.“
Atrodo keista, tačiau Didžiosios Britanijos karalius Jurgis V atrodė labiausiai sujaudintas erhercogo, kurį jis asmeniškai pažinojo, žūties.
Monarchas nedelsdamas atšaukė pokylį Bakingamo rūmuose, planuotą surengti tą vakarą, įsakė paskelbti savaitės trukmės gedulą ir organizavo gedulingas mišias Vestminsterio katedroje.
Dienraštis „The Times of London“ kitą dieną atentato Sarajeve temai skyrė septynis straipsnius, nors Britanijos visuomenė tuo metu buvo daug labiau susirūpinusi dėl įvykių Airijoje, kur įtampa dėl regiono nepriklausomybės atrodė tampanti nevaldoma.