Kai rusų tankai įriedėdavo į užsienio valstybę, tai būdavo vadinama „invazija“. Šiandien tai vadinama „Rusijos nesugebėjimu deeskaluoti padėtį“. Būtent taip Valstybės departamento atstovė spaudai Marie Harf pakomentavo plačiai pasklidusius pranešimus, kad praėjusią savaitę į Rytų Ukrainą įvažiavo trys rusų tankai T-64 bei daug šarvuotų transporterių ir raketų paleidimo sistemų.
Štai tokios yra diplomatinio skrupulingumo dovanos, vis dar skiriamos Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, kurį Jungtinės Valstijos tebelaiko nepaklusniu vaiku iš nepilnamečių pataisos mokyklos, o ne meluojančiu diktatoriumi, kuris tebesiekia padalyti ar balkanizuoti Ukrainą.
Nors žiniasklaida rašo, esą V. Putinas prislopino tiesioginį ir netiesioginį kišimąsi Rytų Ukrainoje – tokie pranešimai daugiausia paremti tariamu Petro Porošenkos, kaip Ukrainos prezidento, pripažinimu ir asmeniškais susitikimais su P. Porošenka bei JAV prezidentu Baracku Obama per Sąjungininkų išsilaipinimo Normandijoje metines, vykusias praėjusią savaitę - tikroji situacija yra priešinga, įsitikinęs M. Weissas.
Kol Vakarai iš naujo atranda šalį, vadinamą Iraku, Kremlius ne taip tyliai didino paramą separatistams, siekiantiems atplėšti satrapijas Donecke ir Luhanske. Jis taip pat nutraukė dujų tiekimą Ukrainai ir šiuo metu grąžina karius prie Ukrainos sienos, kai maždaug prieš dvi savaites pavėluotai juos atitraukė.
„Per pastarąsias kelias savaites mano komanda Rusijos naujienų ir analizės svetainėje „The Interpreter“ kaupė vis didėjančius įrodymus apie tai, ką pavadinome Rusijos „nuotoliniu būdu valdomu karu“. Karybos doktrina tokio pobūdžio karą apibūdina kaip „maskirovką“ – jis vyksta paslapčiomis, įtikinamai neigiant, kruopščiai nutekinta arba skleidžiama dezinformacija keliant sąmyšį priešui ir atbaidant jį nuo prognozavimo ar atsakymo į sekantį žingsnį. Nepaisant to, anksčiau ar vėliau kaukė nuslysta“, – rašoma straipsnyje.
Internete pasklido (ir buvo aptarinėjami) vaizdo įrašai bei fotografijos su šiais tankais, keliant klausimus, koks yra jų modelis: T-72 ar T-64. Tačiau niekas nesvarstė, kur jie yra – jie buvo pastebėti Donecko srities mieste Snežne, o vėliau Makijivkoje – pramoniniame tos pačios srities mieste, esančiame maždaug už 40 km į vakarus nuo Snežno.
Anot NATO, kuri paskelbė palydovines nuotraukas, patvirtinančias Kijevo pranešimus, „šie tankai neturėjo ženklų ar maskuojančių spalvų, kurias naudoja Ukrainos kariuomenė. Jie apskritai neturėjo jokių ženklų, o tai priminė taktiką, kurią Rusijos elementai naudojo destabilizuojant padėtį Kryme“.
NATO padarė išvadą, kad šie tankai ir šarvuoti transporteriai „kelia reikšmingų klausimų dėl Rusijos vaidmens kurstant nestabilumą Ukrainos rytuose ir jos dalyvavimo karinės technikos judėjime iš Rusijos teritorijos į Ukrainą“.
Tačiau žmonės tuo suabejojo, nes Rusija slėpė savo vėžes. Vienitelis šaltinis, nurodęs, kad tai iš tikrųjų yra pagrobti Ukrainos tankai, kuriais važiuoja separatistai, buvo V. Putino politiką remiantis Rusijos naujienų portalas politikus.ru, garsėjantis dezinformacijos platinimu. Birželio 9-ąją, likus trims dienoms iki to laiko, kai tankai buvo pastebėti Ukrainoje, jis paskelbė žinią, esą iš Ukrainos pajėgų buvo pagrobti tankai T-64. Minimas straipsnis rėmėsi vien tik „pranešimais iš socialinės žiniasklaidos“ ir buvo toks vienintelis tiek Rusijos, tiek Ukrainos žiniasklaidoje.
Tačiau šis pranešimas buvo įtartinas. Ukrainos vyriausybė niekada nepripažino, kad buvo pagrobtas kuris nors jos tankas, be to, paprastai ji pati pirma paskelbia apie ginklų, sunkiųjų ginklų ar karinių bazių pasisavinimą, nes pastarieji veiksmai pateisina jos antiteroristinę operaciją (ATO) prieš separatistus. Nepaisant to, kad Ukrainos kariuomenė iš tikrųjų naudoja tankus T-64, ir kad Rusija sustabdė jų eksploatavimą, Rusija tebesaugo daugybę tokių tankų rezervo tikslais.
NATO pasiūlytos palydovinės nuotraukos parodė, kad bent birželio 11-ąją 10 pagrindinių kovinių tankų buvo dislokuoti anapus sienos Donecke, Rostove prie Dono. Trys iš jų stovėjo aikštelėje, keturi buvo pratybų zonoje, o dar trys buvo „užkelti ant sunkiųjų vilkikų, kurie paprastai naudojami tankams perkelti. Tai liudijo, kad ketinama judėti keliais“, pažymėjo Aljanso operacijų vadavietė. Svarbu turėti galvoje ir tai, kad šie tankai pasirodė po to, kai gegužės pabaigoje Rusija pradėjo atitraukinėti savo pajėgas nuo sienos su Ukraina – V. Putinas teigė, kad šį nurodymą jam teko duoti du kartus, kol jis galiausiai pradėtas vykdyti.
Valstybės departamentas vėliau patvirtino, kad toje vietoje, kur buvo pastebėti tankai T-64, „operacijų nevykdė nė vienas Ukrainos tankų dalinys“, pridurdamas, kad „mes esame tikri, jog šie tankai atvyko iš Rusijos“. Tuo tarpu Denisas Pušilinas, Ukrainos pilietis ir savavališkai paskelbtos „Donecko liaudies respublikos Aukščiausiosios tarybos pirmininkas“, per valstybinę Rusijos televiziją paskelbė, kad nors jo separatistai iš tikrųjų turi tankų savo arsenale, būtų „nederama“ atskleisti, iš kur jie gauti. Taip, tikrai.
D. Pušilinas šiuo metu kaip tik vieši Maskvoje kartu su Aleksandru Borodajumi, Donecko liaudies respublikos „ministru pirmininku“. BBC žurnalistas Danielis Sanfordas Rusijos sostinėje pasirodžiusį D. Pušiliną pirmą kartą pastebėjo birželio 11-ąją, kai separatistas susitikinėjo su Vladimiru Žirinovskiu, vadovaujančiu rasistinei Rusijos liberaldemokratų partijai (RLDP), kuri yra beveik tobulas nesusipratimas, nes ji nėra nei liberali, nei demokratiška, ir net ne „partija“, o grynas KGB prasimanymas.
Anksčiau V. Žirinovskis siūlė padovanoti automobilį „Volga“ „bet kuriam kareiviui, pareigūnui ar piliečiui, kuris pirmasis prasiverš pro Kijevą ir Aukščiausioje Radoje – Ukrainos parlamente - iškels Rusijos vėliavą“. Tiesa, RLDP vėliavą BBC buvo pastebėjusi plevėsuojant virš vieno pastato separatistų parengimo stovykloje. Šios ginkluotos formuotės lyderis Aleksejus Moskojus netgi prisipažino, jog ką tik grįžo „iš susitikimų su pareigūnais Maskvoje“. Tačiau, žinoma, niekas Maskvoje neturi nieko bendra su „žaliaisiais žmogeliukais“, mėginančiais padalyti Ukrainą.
A.Borodajus yra kitas įdomus atvejis. Priešingai negu D. Pušilinas, jis yra Rusijos pilietis ir buvęs ultranacionalistinio Rusijos laikraščio „Zavtra“ redaktorius, vis dar rašantis šiam leidiniui.
Ideologiškai maišytų arba nenuoseklių pažiūrų, A. Borodajus mėgavosi stalinistų, antisemitų ir šovinistinių milijardierių draugija. A. Borodajus taip pat keistai figūravo viename nepriklausomų rusų žurnalistų straipsnyje, kuris patvirtino, jog tarp separatistų yra kovotojų iš Rusijos. Gegužės pabaigoje jis pakvietė reporterius iš radijo stoties „Echo Moskvy“ (kuriai praėjusį vasarį pradėjo vadovauti proputiniškas generalinis direktorius) pakeliauti su rusų lavonus iš Ukrainos gabenančių sunkvežimių kolona, žinoma kaip „Cargo 200“.
Tikroji lavonų sąsajų su Rusijos vyriausybe prigimtis yra miglota, ir „Echo Moskvy“ pranešimas, jog tarp kūnų buvo vienas FST agentas (to įrodymas – jam skirta atsisveikinimo žinutė paramos veteranams grupėje „Nė vienas nėra pamirštas, nė vienas nepamiršta“ socialiniame tinkle „VKontakte“), vėliau dingo. Kaip įsivėlė šis pranešimas, neaišku. Tačiau akivaizdu viena: A. Borodajus ir jo viršininkai nebejaučia poreikio krizę Ukrainoje pateikti kaip griežtai vidaus reikalą. Birželio 17-ąją A. Borodajus pasakė kalbą per susitikimą su Rusijos Federacijos tarybos nariais, kurioje padėkojo Rusijai už „pastovų savanorių srautą iš Rusijos, kovojančių už Donbaso gyventojų interesus“.
Kai kurie iš šių „savanorių“ dabar yra lengvai identifikuojami. Gegužės mėnesį batalionas „Vostok“ – dar viena ginkluota separatistų formuotė – surengė reidą ir laikinai užgrobė DLR būstinę. Atrodo, kad viena prorusiška grupuotė stengėsi pakenkti kitai - veikiausiai tai ženklas, kad Maskvos netenkino mėgėjiškas pirmųjų jos marionečių pasirodymas ir todėl ji pasirinko labiau kovų užgrūdintus „profesionalus“, kad šou tęstųsi toliau. Kaip pažymėjo Rusijos saugumo tarnybų žinovas Markas Galeotti, batalionu „Vostok“ taip pat buvo vadinamas Vyriausiosios žvalgybos valdybos vadovaujamas Rusijos kariuomenės specialiųjų pajėgų batalionas, kuris buvo dislokuotas neramiajame Kaukaze. 2008 metais kilus konfliktui tarp jo vado ir V. Putino parinkto Čečėnijos prezidento Ramzano Kadyrovo, jis buvo išformuotas.
Ar batalionas „Vostok“ vėl atgavo savo pirminę formą, yra ne tiek svarbu, kaip tai, kas akivaizdžiai vyksta Donecke. Anot tinklalapio kavkaz-uzel.ru, Čečėnijos gyventojai patvirtino, kad nuo Ukrainos fronto linijų atvyko papildomi „Cargo 200“ sunkvežimiai. Vienas gyventojas sakė: „Kalbos, kad ten nėra čečėnų, yra grynas melas. Per pastarąsias dvi savaites ten buvo nusiųsti buvę kariai iš specialiųjų pajėgų batalionų „Zapad“ ir „Vostok“, kuriems vadovavo Vyriausioji žvalgybos valdyba. Ten yra ir savanorių iš kitų organizacijų“. „Nereikia nė sakyti, kad R. Kadyrovas negalėjo dislokuoti čečėnų kovotojų Ukrainoje be savo capo di tutti capi Kremliuje leidimo.
Jie tvirtino, esą lėktuvas pažeidė „Luhansko liaudies respublikos“ – dar vieno darinio, egzistuojančio tik tų, kurie jį taip vadina, galvose - oro erdvę. Visi 49 krovininiu lėktuvu skridę žmonės žuvo – tai buvo daugiausia aukų nusinešęs incidentas per keturis mėnesius trunkantį konfliktą.
Buvęs ukrainiečių karys ir Gynybos ministerijos pareigūnas Dmitrijus Tymčukas, rašantis daug dėmesio sulaukiantį karinį tinklaraštį, nurodė, kad prie Luhansko oro uosto buvo aptikti „trys nešiojamų oro gynybos sistemų „9K38 Igla“, iš kurių, kaip manoma, buvo numuštas antiteroristinės operacijos pajėgų lėktuvas IL-76, paleidimo įtaisai 9P3901“.
Ir nors visiškai įmanoma, kad šiai atakai panaudotos oro gynybos sistemos buvo pavogtos iš Ukrainos karinių objektų (yra žinoma, kad sistemos „Igla“ kovo mėnesį buvo pagrobtos iš dviejų saugyklų Lvove), taip pat gali būti, kad jos atkeliavo iš Rusijos, nes „9K38 Igla“ naudoja tiek Ukrainos, tiek Rusijos kariuomenės. Tačiau Ukrainos užsienio reikalų ministerija pažymi, kad bent viena oro gynybos sistemų „Igla“ partija, kurią Ukrainos pareigūnai konfiskavo iš separatistų Donecke, gali būti atsekta iki „Rusijos ginkluotųjų pajėgų Oro gynybos bazės“.
Reikia pasakyti, kad Rusijos užsienio reikalų ministerija apie IL-76 numušimą nepaskelbė jokio pranešimo spaudai. Maža to, Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, sekančią dieną davęs interviu, visą kaltę dėl šio incidento suvertė ukrainiečiams ir smurtui Ukrainos rytuose.
„Užuot ištiesę šiems žmonėms ranką, pakvietę juos prie derybų stalo ir susitarę, kaip toliau gyventi toje šalyje, jie toliau tęsia karinę operaciją“, - per valstybinę Rusijos televiziją sakė S. Lavrovas.
Tačiau S. Lavrovo ministerija itin susirūpino jokių aukų nepareikalavusiu incidentu Kijeve: protestu, kuris prasiveržė birželio 14-ąją prie Rusijos ambasados, praėjus dienai po IL-76 numušimo. Tuomet buvo apversti diplomatiniai automobiliai, išdaužti langai, o ambasados pastatas apmėtytas kiaušiniais, akmenimis ir buteliais su dažais. Demonstracijos dalyviai skandavo tokius šūkius kaip „Šalin rankas nuo Ukrainos!“ ir „Rusija žudikė!“.
Maskva apkaltino Ukrainos miliciją nesugebėjimu sustabdyti šią protesto akciją ir „šiurkščiai pažeidžiant tarptautinius Ukrainos įsipareigojimus“. Dar daugiau, Rusijos Dūmos Užsienio reikalų komiteto vadovas Aleksejus Puškovas pareikalavo atleisti Ukrainos užsienio reikalų ministrą Andrijų Deščycią, dalyvavusį šioje protesto akcijoje ir iš tikrųjų mėginusį sumažinti jos temperatūrą.
A. Deščycios nusikaltimas? Jis pavadino V. Putiną „b****galviu“. Tikrasis žodis, kurį jis pavartojo – „Putin chuilo“ – dažnai skamba ukrainiečių demonstracijose ir futbolo mačuose, kur jis turi labiau žaismingą, o ne įžeidžiančią reikšmę. Ką reiškia 49 ukrainiečių žūtis, palyginus su erzinančiu epitetu? (P. Porošenka pasiūlė pakeisti A. Deščycią Ukrainos ambasadoriumi Vokietijoje Pavelu Klimkinu, tačiau panašu, kad šis sprendimas buvo priimtas dar prieš incidentą prie ambasados).
Ukrainos laikraštis „Ukrainskaja pravda“ birželio 16-ąją pranešė: „Vien tik per pastarąsias 24 valandas, nepaisant prezidento V. Putino pareiškimų, gavome įrodymų, kad Rusijos ginkluotosios pajėgos perdislokavo 76-osios Pskovo oro šturmo divizijos padalinius arčiau sienos su Ukraina“.
Tuo tarpu Ukrainos Nacionalinės saugumo ir gynybos tarybos sekretorius Andrejus Parubijus žurnalistams per spaudos konferenciją birželio 16-ąją sakė: „Rusijos ginkluotųjų pajėgų skaičius prie sienos su Ukraina siekia 16 tūkst. karių, iki 22 tūkst. karių Kryme ir iki 3 500 Padniestrėje“ – Rusijos kontroliuojamame regione, atsiskyrusiame nuo Moldovos.
A. Parubijus tvirtino, kad „daugiau kaip pusė“ teroristų yra rusai, o likusi dalis – vietos gyventojai, kurie prievarta buvo paimti į separatistų gretas ar dislokuoti aplink miestus kaip gyvieji skydai. Dėl šios priežasties Ukraina uždarė savo sienas tiek su Rusija, tiek su Padniestre, o Valstybės departamentas birželio 17-ąją savo pranešime spaudai nurodė: „Matėme pranešimus apie atsinaujinusį rusų karių judėjimą ir atidžiai stebime padėtį“.
Ne sutapimas, kad Rusijos pajėgos pradėjo judėti atgal prie sienos, kai Ukraina, regis, pasiekė progresą kare. Birželio 13-ąją Kijevas atsikovojo Mariupolį ir yra pasiryžęs bet kuriuo momentu atsiimti Luhanską. Natūralu, kad po trijų dienų valstybinė Rusijos naftos ir dujų bendrovė „Gazprom“ po savaites trukusių intensyvių derybų su Kijevu visiškai nutraukė dujų tiekimą Ukrainai, tokį sprendimą motyvuodama neapmokėtomis skolomis už anksčiau pristatytas dujas. Tuomet staiga nežinomi užpuolikai Ukrainos Poltavos regione susprogdino vieną dujotiekį.
Atrodo, kad P. Porošenka iki šiol yra tvirtai pasiryžęs siekti politinio sprendimo. Birželio 17 dieną jis pasikalbėjo su V. Putinu ir pasiūlė „vienašališkas paliaubas“. Pats faktas, kad V. Putinas gali diskutuoti apie tokį moratoriumą ir tuo pat metu tikinti, kad jis tik stebi šalimais vykstantį karą, yra aiškiausias ženklas, kad net protingiausia maskirovka turi savo galiojimo pabaigos datą. Tie, kas manė, kad V. Putiną pristabdė Jungtinių Valstijų bei Europos Sąjungos sankcijos, ar kad Rusija nutraukia savo kampaniją Ukrainai destabilizuoti bei padalyti, buvo apgauti. Toks ir buvo tikslas nuo pat pradžių.