Socialinio judėjimo apibrėžtis viešojoje vartosenoje įsitvirtino tik XIX a. antroje pusėje, kai vokiečių sociologas Lorenzas von Steinas išleido knygą „Geschichte der sozialen Bewegung in Frankreich von 1789 bis auf unsere Tage“ (liet. „Prancūzijos socialinių judėjimų istorija nuo 1789 m. iki šių dienų“; Leipcigas, 1850). Amerikiečių sociologas Charlesas Tilly įsitikinęs, kad iki XIX a. vidurio tokio reiškinio visai nebuvo, nes socialinis judėjimas – tai ne brutaliosios revoliucijos ar karaliaus vardu vykdomos drastiškos reformos. Tai – idėja paremtas žmonių bendravimas ir bendradarbiavimas.
1962 m. Neilas Smelseris, kolektyvinio elgesio teorijos kūrėjas, socialinius judėjimus suskirstė į orientuotus į rezultatą ir orientuotus į vertybes. Iš esmės, toks skirstymas gali būti drąsiai taikomas ir šiandien. Nors anuomet dar nė vieno iš judėjimų, paminėtų šio straipsnio pavadinime, nebuvo.
Globaliai prieš globalizaciją
Juos galima pavadinti maištaujančiais kapitalizmo vaikais. Apie juos pasaulis išgirdo ir į juos dėmesį atkreipė 2001 m., kai Italijos Genujos mieste vyko įtakingiausių pasaulio valstybių G8 vadovų susitikimas. Apie 150 tūkst. antiglobalistų kone įvarė į kampą galingiausius žmones – Didysis aštuonetas buvo priverstas užsidaryti ir tūnoti už uždarų durų, apsuptas dygliuotos vielos ir policijos.
Nuo to laiko joks tarptautinis forumas, galingųjų susitikimas ar posėdis neapsieina be antiglobalistų. Kada ir kodėl tai prasidėjo? Remiantis viena teorijų, antiglobalistų judėjimo pradžia galima laikyti 1994 m., kai subkomendantas Marcosas Meksikoje tapo partizaninio judėjimo galva ir beveik nepraliedamas kraujo užgrobė vienos valstijos valdžią. Poetas ir eseistas Marcosas įkvėpė Vakarų kairiuosius radikalus, kurie išsižioję skaitė jo eilėraščius ir svaigo nuo idėjos sugriauti kapitalizmo sistemą, kuri, anot Marcoso, negailestingai engia trečiąjį pasaulį.
Šiandien antiglobalistų gretose rastume visko: studentų ir jaunų socialistų, prie sistemos nepritampančių profesinių sąjungų, kairiųjų idealistų, žaliųjų ir net kairuoliškai nusiteikusių krikščionių bei musulmonų. Anot Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) doc. dr. Ainės Ramonaitės, antiglobalistai – įdomus reiškinys, vienijantis labai skirtingas grupes, bet dalis šio judėjimo yra ir senosios profesinės sąjungos, darbininkų judėjimai, kurie iš dalies praranda savo įtaką dėl tos pačios globalizacijos. „Gerovės valstybės nesusikūrė savaime – iš geros verslininkų ar valdžios valios. Tai buvo darbininkų, profesinių sąjungų pergalės. Tad vakariečiai turi kolektyvinio veikimo patirtį: yra problema ir tu matai, kad esi ne vienas, susidūręs su ta problema. Gali vienytis“, – sako doc. dr. A. Ramonaitė.
Ji pastebi, kad pas mus profesinės sąjungos buvo sukurtos iš viršaus, įsivyravo liberalistinis supratimas, kad jeigu tau blogai, tai yra tavo paties problema, tad pats ją ir spręsk. Vieni kamuojasi su prastais atlyginimais, kiti emigruoja, bet visi veikia privačiai. Ir nesugeba susiorganizuoti, kad bendrai veikdami siektų ekonominių tikslų. Tai, kad nėra tradicijų ir gebėjimų, galbūt ir sukuria problemą, nes žmonės tarsi ir turi bendrą tikslą ar priešą, bet nesiorganizuoja veikti bendrai.
Iš tiesų, antiglobalistų judėjimas jungia daug srovių, pradedant tikromis organizacijomis ir baigiant „sąmonės bendryste“. Viena stambesnių grupių – Asociacija už finansinį apmokestinimą piliečių naudai (Association pour la Taxation des Transactions financières pour l’Aide aux Citoyens, ATTAC), vienijanti apie 30 tūkst. entuziastų 20 valstybių. Grupės idėjinis lyderis – prancūzų fermeris José Bové, išgarsėjęs tuo, kad savo traktoriumi sugriovė netoli Paryžiaus esantį restoraną „McDonald’s“, protestuodamas prieš tai, kad tradicines prancūzų užkandines iš rinkos išstumia amerikietiški greitojo maisto restoranai. Už šį chuliganišką atvejį gavo kelis mėnesius kalėjimo, o vėliau tapo europarlamentaru.
Antiglobalistai šiandien neturi ryškaus lyderio, bet turi puikių idėjinių įkvėpėjų. Vienas tokių ideologų – amerikiečių ekonomistas, mąstytojas ir visuomenės veikėjas Lyndonas H. LaRouche’as Jaunesnysis. Jį galima vadinti ekonomikos disidentu – už tai jis net buvo pakliuvęs į kalėjimą, bet, spaudžiant tarptautinei bendruomenei, išleistas.
Ką skelbia šis antiglobalizmo teoretikas? Anot L. H. LaRouche’o, industrinę visuomenės santvarką pakeitė žlugdanti sistema, paremta beatodairiškai skatinamu vartojimu ir dirbtinai sureikšmintais paslaugų bei informacinių technologijų sektoriais. Viskas rutuliojasi taip, kad ekonomika virsta finansų piramide, kuri vis tiek vieną dieną grius. Ekonomistas ypač aršiai kritikuoja JAV, esą jų ekonomika laikosi tik dėl to, kad tonomis spausdinami nauji doleriai, kurie nėra padengti auksu. L. H. LaRouche’o idealas – visuomenė, kurioje dominuoja darbas, o ne kapitalas, nes tik tokiu atveju galima kalbėti apie žmogų kaip apie kūrėją.
L. H.LaRouche’as savo internetiniame leidinyje „Executive Intelligence Review“ 2011 m. gruodžio viduryje paskelbė emocingą prognozę šiems metams pavadinimu „Sustabdykime branduolinį holokaustą“. Pasak jo, pasaulis atsidūrė ant neregėtos ekonominės krizės ir galimo branduolinio karo slenksčio, nes britų ir amerikiečių pajėgos gali smogti Azijos šalims, tarp jų – ir Kinijai. Šiuo metu visas pasaulis grimzta į hiperinfliaciją, kurios padariniai bus kur kas liūdnesni nei Veimaro Vokietijos 1923 metais. Tačiau didžiausių pavojų – depresijos, kokios dar nematė pasaulis, ir branduolinio karo – vis dėlto galima išvengti. Pačios JAV turėtų padaryti tris dalykus: nušalinti prezidentą Baracką Obamą, artimiausiu metu grąžinti Glasso ir Steagallo įstatymą (pasirašytas 1933 m., reikalavo griežtai atskirti komercinius bankus nuo Volstrito investicijų bankų, panaikintas 1999 m.), atkurti nacionalinę bankų sistemą, kurios pamatus paklojo pirmasis JAV iždo sekretorius Alexanderis Hamiltonas.
Tačiau daugelio teigimu, L. H. LaRouche’as yra tik antiglobalistų įkvėpėjas, o štai tikrasis jų protų valdytojas – garsus slovėnų filosofas ir publicistas, Liublianos teorinės psichoanalizės draugijos įkūrėjas ir vadovas, netradiciškai mąstantis Slavojus Žižekas. Vienas jo taikinių – ideologiškai „šventos neoliberalizmo karvės“: pacifizmas, daugiakultūriškumas, tolerancija. Jis siekia įrodyti atvirkštinį Vakarų pacifizmo poveikį: didelės pastangos įvesti taiką pasibaigia karu, apie tai liudija Irakas, Jugoslavija. O Vakarų pakantumas, tolerancija ir politinis korektiškumas virsta naujuoju paslėptos formos rasizmu.
TSPMI doc. dr. A. Ramonaitė sako, jog socialiniuose judėjimuose tam tikra lyderystė būtina, kad idėjos įgautų pavidalą, būtų aiškiai suformuluotos ir įkvėptų pasekėjus. „Bet jeigu žiūrėsime į lyderį kaip į vadą, vienvaldį vadovą, pastebėsime, kad naujieji judėjimai paprastai net neturi aiškaus centro. Taip pat ir vadovo, į kurį vestų visi galai. Tai demokratija tikrąja to žodžio prasme – viskas paremta iniciatyvomis, kartais net anoniminėmis. Tam labai praverčia ir naujosios technologijos – gali lengvai sukoordinuoti žmones, kurie gal net vienas kito nepažįsta arba tarp kurių nėra aiškaus autoriteto, kuris pasako, o kiti vykdo“, – pasakoja doc. dr. A. Ramonaitė. Anot jos, kai viskas susiveda į vieną konkretų lyderį, atsiranda galimybė manipuliacijoms, galbūt net autoritarizmui.
Pakeisk mąstymą arba okupuok Volstritą
2008 m. pabaigoje prasidėjo judėjimas pavadinimu „Zeitgeist“ (išvertus iš vokiečių kalbos, „laiko dvasia“), kurio idėjinis tikslas – įgyvendinti darnią, ištekliais paremtą ekonomiką. „Šiandienis pasaulis labai nutolęs nuo gamtos, be to, naudojamos gamybos ir platinimo technikos, neturinčios jokių sąsajų su aplinka. Pelnu ir augimu pagrįsta piniginė sistema – viena didžiausių natūralaus pasaulio naikintojų, o ką jau kalbėti apie žmonių vertybes. Labai svarbu suprasti, kad visa pasaulio ekonomika pagrįsta „ciklišku vartojimu“, kuriuo ji ir palaikoma.
Vadinasi, pinigai nuolat turi būti apyvartoje. Todėl rinkoje turi atsirasti naujų prekių, neatsižvelgiant nei į aplinkos būklę, nei į žmonijos poreikius. Dėl šio nenutrūkstamo ciklo mums gresia visiškas fiasko, nes, kaip žinome, mūsų naudojami ištekliai nėra begaliniai. Ištekliai yra riboti, o Žemė – uždara sistema“, – skelbiama „Zeitgeist“ tinklalapyje. Pagrindinis šio judėjimo aktyvistų projektas – „Venus“, prieš kelis dešimtmečius socialinio pramonės inžinieriaus Jacque’o Fresco sumanyta organizacija, siūlanti realų veiksmų planą, kaip pakeisti iš pradžių mąstymą, o paskui – ir sistemą. Viskas nukreipta į taikios ir darnios civilizacijos sukūrimą. Kitais žodžiais tariant, judėjimas „Zeitgeist“ siekia įgyvendinti naują visuomenės modelį – ištekliais grįstą ekonomiką.
Per daug sudėtinga? Tada tiesiog galima imtis Volstrito, kur dirbantys „riebūs katinai“ – milžiniškų korporacijų ir investicijų bankų bosai bei karjeristai darbuotojai – įkūnija kapitalizmo sistemą, kuri, anot maištautojų, priėjo liepto galą. Vienas Volstrito okupantų įkvėpėjų – jau minėtas minties chuliganas S. Žižekas. Jam priklauso plačiai nuskambėjusi frazė „Pirma okupuokime. Reikalavimus kelsime paskui“.
Mykolo Romerio universiteto (MRU) Psichologijos katedros lektorius Žilvinas Beliauskas, komentuodamas Volstrito okupantų elgseną, patikina, kad priežastys akivaizdžios: kapitalizmas, technologinė pažanga, nuolatinis vartojimo skatinimas deformavo žmonių santykius. „Nesinori vartoti žodžio nužmoginimas, bet kai žmonės imami vertinti pagal tai, kiek jie uždirba, ant kokios kėdės sėdi, kokiu automobiliu važinėja... Nuolatinis interesų turėjimas ir vaikymasis santykius iškraipo taip, kad kitas žmogus traktuojamas kaip priemonė, o ne kaip kaimynas, draugas, bičiulis. Žaidimo taisyklės leidžia lipti per galvas, daužyti dantis. Todėl natūralu, kad kyla pasipriešinimas, noras kovoti“, – sako pašnekovas. Ir šis noras negali būti patenkintas lygiaverčiu bendravimu, nes G8 ar Volstritas nepasiekiami, jų neiškviesi į diskusiją, nenuginčysi savais argumentais. Todėl okupacijos idėja kilo iš desperacijos. Bet būta čia ir romantikos.
Ž. Beliauskas prisimena 8-ajame dešimtmetyje advokato ir psichiatro Charleso A. Reicho parašytą knygą „The Greening of America“ (liet. „Amerikos žalinimas“), kurioje nagrinėjamas hipių judėjimo fenomenas. Sąsajos su šiandiena matomos plika akimi. Autorius atmetė destruktyviąją hipių judėjimo dalį – narkotikus ir savižudybes – ir susitelkė į jų motyvacijos aspektus. Taigi, Ch. A. Reichas gėlių vaikų judėjimą pavadino trečiąja sąmonės forma – revoliucija per sąmonę (pirmoji buvo Amerikos naujakurių fermerių ir užkariautojų, antroji atspindėjo technologijų, pažangos, pinigų ir vertės kultą).
„Tai buvo judėjimas, kuris atmetė Karlo Marxo revoliucijos principus, nes maištautojai buvo ne skurdžiai ar proletarai, o korporacijų vadovų vaikai, kuriems nebepatiko pasaulis, užteršta gamta. Jų pasirinktas kovos būdas – ignoravimas, prisipažįstant, kad jeigu pradėsi diskutuoti su „priešu“, jeigu atsistosi su juo ant to paties laiptelio, greitai pralaimėsi, nes susitapatinsi ir sistema tave prarys“, – konstatuoja Ž. Beliauskas. Į tokį mąstymą panašus ir judėjimas „Okupuok Volstritą“.
Ar tai gali pakeisti pasaulį? Ž. Beliauskas nusišypso: „Nežinau, kas pirmas pasakė, kad nė vienas ištartas ar parašytas žodis nenueina veltui. Aš linkęs tuo tikėti.“
Žalioji taika lietuviams arčiausiai prie širdies
„Kai paskutinis medis bus nukirstas, kai paskutinė upė bus užnuodyta ir nugaiš paskutinė žuvis, mes suprasime, kad negalime valgyti pinigų.“ Tai – vienas judėjimo „Greenpeace“ šūkių. Viskas prasidėjo 1971 m., kai nedidelė grupė entuziastų, įkvėptų svajonės apie taiką ir švarą visame pasaulyje, iš Kanados Vankuverio miesto žvejybiniu laivu išplaukė nedidelės Amčitkos salos Aliaskoje link. Ten JAV rengėsi išbandyti branduolinį ginklą. Ekologų protestai pasiekė savo: tų pačių metų pabaigoje bandymai saloje buvo baigti, sala tapo paukščių draustiniu. Be jokios abejonės, „Greenpeace“ aktyvistus tai įkvėpė: jie nusprendė kovoti su branduolinio ginklo bandymais visame pasaulyje. Kita akcija įvyko 1975 m. Ramiojo vandenyno pietinėje dalyje, kur Prancūzija vykdė atmosferinius branduolinio ginklo bandymus. Šis demaršas taip pat buvo sėkmingas.
Pergalės prieš branduolinio ginklo bandytojus įkvėpė tolesniems žygiams – „Greenpeace“ aktyvistai ėmėsi banginių. Pirmasis pasipriešinimas įvyko 8-ajame dešimtmetyje netoli Vankuverio: su nedidelėmis pripučiamomis valtelėmis „Greenpeace“ aktyvistai „atakavo“ sovietinį banginių medžioklės laivą – manevruodami tarp jo ir medžiojamų gyvūnų, aktyvistai juos kone dengė savo kūnais. Tokia pat taktika buvo taikoma ir prieš islandų, japonų bei ispanų banginių medžiotojus. 1982 m. „Greenpeace“ pasiekė, kad Tarptautinė banginių medžioklės komisija paskelbtų komercinės banginių medžioklės maratoriumą. 1994 m. Antarktidos jūrų zona buvo paskelbta banginių draustiniu.
1990-aisiais „Greenpeace“ užsiėmė kova su ozono skyle ir atmosferos užterštumu. Buvo organizuojamos protesto akcijos žinomų bendrovių gamyklose, o 1992 m. vokiečių mokslininkai ekologinio judėjimo iniciatyva sukūrė technologiją „Greenfreeze“, kurią galima naudoti gaminant ekologiškai saugius šaldymo automatus. 2000 m. „The Coca-Cola Company“ šiuos įrenginius pastatė olimpiados Sidnėjuje metu. 1996 m. „Greenpeace“ pradėjo kampaniją prieš genetiškai modifikuotus maisto produktus. Prasidėjo protestai prieš modifikuotų sojų gaminių importą iš JAV į Europos šalis ir prieš genetiškai modifikuotų kukurūzų auginimą daugelyje pasaulio šalių. 1999 m. Europos Sąjungos vadovybė paskelbė genetiškai modifikuotų augalų įvežimo ir auginimo maratoriumą.
TSPMI doc. dr. A. Ramonaitė pripažįsta, kad būtent žaliųjų judėjimas yra bene vienintelis, būdingas ir lietuviams. „Aš ilgą laiką įsivaizdavau, kad Lietuvoje išvis nėra akademiškai apibrėžiamų socialinių judėjimų, tačiau ilgainiui įsitikinau, kad net ir be vadinamosios skėtinės organizacijos žaliųjų judėjimas Lietuvoje egzistuoja. Tai – bendra tapatybė, idėjos ir jų įgyvendinimas, akcija „Darom“, kitos ekologinės iniciatyvos. Lietuvoje yra daug grupelių, entuziastų, kurie vadovaujasi žaliąja filosofija ir konkrečiai kažką daro, palaiko tarpusavio ryšius. Kas tai? Tai – pats tikriausias žaliųjų judėjimas“, – patikina pašnekovė.
Bet juk rinkti šiukšles ar nedėvėti kailinių – visai kas kita nei, tarkim, Volstrito okupacija. Ar lietuviai yra aktyvūs veikėjai, kai kalbama apie socialinį pasipriešinimą? Doc. dr. A. Ramonaitė nemano, kad lietuviai yra kuo nors išskirtini ir negalėtų burtis į socialinius judėjimus, bet atkreipia dėmesį, jog riaušių organizavimas ar triukšmingos protesto akcijos gatvėse – toli gražu ne socialinis judėjimas. Kita vertus, pašnekovė pripažįsta, kad Vakaruose tokios veiklos yra daugiau ir ji labiau matoma.
„Naujųjų judėjimų pagrindas – jauni išsilavinę žmonės, kurie turi bazinį materialinį pagrindą ir kuriems nereikia sukti galvos, iš ko pragyventi. Jų nelabai domina karjera, jie ieško saviraiškos. O kadangi mūsų ekonominio išgyvenimo stadija dar nesibaigė, jaunimui svarbu kuo anksčiau pradėti dirbti ir kuo anksčiau įsitvirtinti, ir nebūtinai todėl, kad neturi iš ko gyventi. Jie iškart įsitraukia į rutininį gyvenimą, studijuoja ir dirba, jiems nelieka nei energijos, nei laiko užsiimti tokia veikla, kokia užsiima jų bendraamžiai Vakaruose. Paaiškinimas banalus, bet teisingas: mums dar svarbiausias yra ekonominis išlikimas ir saugumas“, – sako doc. dr. A. Ramonaitė.
Ir aš ten buvau...
Kodėl žmonės dalyvauja protesto judėjimuose? Tyrinėtojai mini kelis motyvus: asmens santykis su išoriniu pasauliu (sąskaitų suvedimas, kerštas, nepasitenkinimas esama socialine, turtine ar visuomenine padėtimi); finansinė nauda (galimybė gauti šiokių tokių pajamų); įtraukimo efektas (už kompaniją); vidiniai įsitikinimai (politiniai, ekologiniai ir pan.).
Be to, kaip pastebi tyrinėtojai, dažniausiai įsitraukimas į protesto judėjimus vyksta palaipsniui: iš pradžių ką nors aptari su draugais ir bičiuliais, tada atsiranda bendraminčių, vėliau prasideda organizavimosi, kolektyvizmo stadija. Įdomu tai, kad kuo daugiau kolektyvizmo, tuo mažiau asmeninės pradinės motyvacijos elementų. Ir galop įsijungia minios psichologija, paremta visai kitais motyvais, joje maža emocinių ir stichinių saviraiškos priemonių. Todėl manipuliavimo, išnaudojimo saviems tikslams rizika egzistuoja visuomet. Užtenka pakišti mintį, duoti pinigų, sukurti ir nurodyti priešą...
TSPMI doc. dr. A. Ramonaitė įsitikinusi, kad socialiniai judėjimai visada paremti esamais socialiniais ryšiais – žmonėmis, kuriuos vienija vertybės ir tikslai. Pašnekovė siūlo prisiminti tradicinius darbininkų judėjimus Vakaruose, taip pat Skandinavijoje. Jie buvo labai gerai organizuoti, masiniai, turėjo įvairių raiškos formų. „Būdavo darbininkų kavinių, kuriose rinkdavosi žmonės, gerdavo alų, dalydavosi savo problemomis, diskutuodavo ir pan.“, – socialinių ryšių svarbą pabrėžia doc. dr. A. Ramonaitė.
MRU Psichologijos katedros lektorius Ž. Beliauskas primena mokslininko Desmondo Morriso teoriją apie gentis ir supergentis: biologiniu požiūriu mes visi tebesame genties atstovai, mums normalu gyventi pažįstamoje, apibrėžtoje teritorijoje, asmeniškai ir iš veido pažinoti 150 žmonių, nes tai yra saugios gyvenimo sąlygos, psichologinis komfortas. „Tačiau technologinė pažanga nulėmė gamybinių santykių atsiradimą, o šie vijo žmones į didmiesčius, pradėjome gyventi mūsų prigimčiai prieštaraujančioje aplinkoje.
Ch. A. Reichas nesistebi, kad žmonija kariauja, naikina vienas kitą, nuolatos kovoja. Jam daug keisčiau, kad žmonės išvis sugeba tokioje aplinkoje išgyventi“, – sako Ž. Beliauskas. Anot jo, šis faktas rodo labai lanksčią, prisitaikyti gebančią žmogaus psichiką ir prigimtį, bet neginčija aplinkybės, kad šiuolaikiniai žmonės taip pat jungiasi į gentis ir tai daro psichologiškai nehigieniškoje aplinkoje – didmiesčiuose. Žmonės, gyvendami savotiškame skruzdėlyne, ieško savo klubų, būrelių, kiemo bendrijų, referentinių grupių: pensininkų, filatelininkų, futbolininkų ar antiglobalistų.
„Kad ir ką mes deklaruotume, kad ir kokią idėją ar sektą pasirinktume, svarbiausia, kad tai leidžia susikurti tą abstrakčią gentį – aplinką, kuri suteikia psichologinio patogumo. Daugelis tų judėjimų dalyvių turbūt psichologiškai nesupranta, kad jie tenkina ne savo idėjinį, o psichologinį poreikį būti mažesnėje gentyje, mažesnėje grupėje. Kai antiglobalistai ar žalieji save priešpriešina galingoms jėgoms, tai primena vaiko elgesį negatyvizmo laikotarpiu. Tai efektyviau nei jaustis atsakingu piliečiu“, – sako Ž. Beliauskas.
Judėjimai dažnai kyla iš jaunų žmonių, kuriems reikia savo referentinės grupės – ilgainiui ji tampa svarbesnė negu tėvai ar mokytojai. Jaunimui reikia gaujos. Dėl šios priežasties nei judėjimai, nei gaujų egzistavimas niekada nesibaigia. Nes gyvename didmiesčiuose ir mums reikia savos genties.