Žmonės nepaliauja klausinėti Joe Berti, ar jis jaučiasi esąs laimės kūdikis. Bostono maratone bomba netoli finišo linijos sprogo vos tik J. Berti baigė bėgimą. Po dviejų dienų jis buvo Teksase, kai čia sprogo trąšų gamykla.
„Pamaniau – negaliu patikėti tuo!“, - prisimena vyras, anksčiau niekada nebuvęs sprogimo liudininku. Tada jis pagalvojo: „Noriu tiesiog dingti iš čia, kuo toliau nuo visų šių sprogimų“.
J. Berti jaučiasi laimės kūdikiu. Per abi tragedijas jis visiškai nenukentėjo. Jo bėgimo grupės nariai bei žmona, kuri buvo dar arčiau bombos sprogimo vietos Bostone, taip pat nenukentėjo.
„Tai stebuklas, - ketvirtadienį duodamas interviu „The Associated Press“ sakė vyras. - Aš ne tai kad jaučiuosi laimingu, aš jaučiuosi palaimintu, kad mano žmona buvo vos už dešimties jardų (apie devyni metrai - red.past.) nuo sprogimo vietos ir nepatyrė net įbrėžimo“.
Pirmadienio, balandžio 15 dienos, sprogimai Bostone nusinešė tris gyvybes, daugiau kaip 180 žmonių buvo sužeista. Trečiadienio sprogimas Veste, Teksaso valstijoje, pražudė mažiausiai penkis žmones, daugiau nei 160 patyrė sužalojimus.
„Esame dėkingi už tai, kad Dievas buvo mums gailestingas, - sako J. Berti žmona Amy. - Mes meldžiamės už žmones, kuriems kur kas mažiau pasisekė nei mums“.
Į maratono pabaigą 43 metų vyras jau buvo visiškai nusilpęs, jo žingsniai sulėtėjo. Vis dėlto jis pasiekė finišą.
„Aš buvau vos kirtęs finišo liniją ir praėjus maždaug 30 sekundžių išgirdau sprogimą. Tada apsisukau ir pamačiau dūmus, - prisimena jis. - Iškart supratau, kad tai buvo bomba... Tada nuaidėjo antras sprogimas ir aš pamačiau minią bėgančių žmonių“.
Vyras tvirtina, kad tą akimirką buvo toks išsekęs, kad daugiau bėgti nebepajėgė. Jis bijojo nepakliūti į panišką masinį bėgimą. J. Berti nerimavo dėl grupės, su kuria kartu bėgo, narių, kurie buvo nuo jo atsilikę. Jis galvojo ir apie savo žmoną, su kuria susisiekti jam nepavyko ir kuri veikiausiai nerimavo, kur jis yra. Save jis bandė įtikinti, kad su žmona viskas gerai, mat ji turėjo būti restorane.
„Tačiau vėliau pamaniau, kad ji niekada manęs neklauso ir galėjo būti prie finišo linijos“, - prisimena J. Berti.
Joe mobilaus telefono baterija išsikrovė. Jo nebuvo autobuse. Medicininės pagalbos palapinėse jo taip pat nebuvo. „Mačiau tik, kaip jis prabėgo toje vietoje, kur buvo ta bomba, tad nežinojau, ar jis užbaigė, negalėjau jo rasti, - prisimena ji. - Pradėjau šiek tiek jaudintis“.
Po maždaug valandos sutuoktiniai susitiko viešbutyje. Abu buvo sveiki ir gyvi. Bostoną jie patiko antradienio rytą ir patraukė į Teksasą, tikėdamiesi grįžti į normalų gyvenimą namuose, kur jų laukė dvi dukros – aštuonerių ir vienuolikos metų.
J. Berti grįžo į darbą. Trečiadienį jo laukė visą dieną trunkantis susirinkimas Dalase. Ji jau grįžinėjo namo 35-ąja federaline magistrale ir artėjo prie Vako, kai priekyje kairėje pusėje pamatė juodus dūmus. Kai privažiavo arčiau, pamatė – ir pajuto – antrą sprogimą per dvi pastarąsias dienas.
„Iškart panūdau kuo greičiau dingti iš čia, nes kažkas nukrito ant mano automobilio stogo – kažkokios nuolaužos ar kažkas iš dangaus“, - prisimena J. Berti.
Juodi dūmai pakibo virš autostrados priešais jį, tad vyras sulaikė kvėpavimą ir pravažiavo juos. Po kelių mėginimų jam pagaliau pavyko susisiekti su žmona, tad šįkart buvo apsieita be nerimo.
Amy prisimena paklaususi vyro: „Mielasis, kas su tavo sėkme? Kodėl tu atsiduri tokiose vietose?“.
„Galbūt jam reikia tiesiog stovėti plynėje“, - pašmaikštavo moteris.