„Norėčiau šiandien jums pasakyti, kad nusprendžiau nebesiekti šio posto“, – sakė jis reporteriams prezidentūros rūmuose Berlyne.
„Esu dėkingas, kad laikausi gerai“, – sakė jis po kalbų apie jo sveikatos problemas.
Populiarus J. Gauckas, kuris didele dalimi reprezentaciniame valstybės vadovo poste dirba nuo 2012 metų, sakė: „Tuo pačiu metu suprantu, kad gyvenimo fazė nuo 77-erių iki 82-ejų skiriasi nuo tos, kurią išgyvenu dabar. Negaliu užtikrinti, kad turėsiu tiek pat energijos ir gyvybingumo kitai penkerių metų kadencijai.“
J. Gauckas, charizmatiškas protestantų pastorius, išgarsėjo kaip žmogaus teisių gynėjas komunistinėje Rytų Vokietijoje ir suvaidino svarbų vaidmenį judėjime, kuris padėjo 1989 metais nuversti Berlyno sieną.
Jo sprendimas nesiekti antros kadencijos komplikuoja politinę lygtį kanclerei, kuri žmogų į šį postą turės rasti tokiu metu, kai prasideda kampanija prieš visuotinius rinkimus, turinčius įvykti 2017 metų rugsėjį.
„Įpėdinio paieškos pradės visuotinių rinkimų kampaniją iki rinkimų likus daugiau kaip 15-kai mėnesių – tai konfliktas, kurio kanclerė mieliau būtų išvengusi“, – rašė interneto naujienų svetainė „Spiegel Online“.
Parlamentas J.Gaucko įpėdinį rinktų 2017 metų vasarį. Kaip galimus kandidatus konservatoriai mini finansų ministrą Wolfgangą Schaeuble, parlamento pirmininką Norbertą Lammertą (Norbertą Lamertą) ir parlamentarę iš Bavarijos Gerdą Hasselfeldt, artimą kanclerės Angelos Merkel sąjungininkę, kuri būtų pirmoji Vokietijos prezidentė moteris.
Įsipareigojimas dėl istorinio susitaikymo
J. Gauckas, kuris gimė 1940 metais šalies šiaurės rytuose esančiame Rostoko mieste, išgyveno nacių ir komunistų diktatūras, per kurias išsiugdė stiprų teisingumo jausmą ir tvirtą įsipareigojimą dėl istorinio susitaikymo, kurie žymėjo jo kadenciją valstybės vadovo poste.
J. Gaucko tėvas, Hitlerio karinio jūrų laivyno kapitonas, 1951 metais buvo areštuotas, rusų kariniame tribunole nuteistas kalėti 25 metus ir išsiųstas į Gulago stovyklą Sibire.
Po ketverių metų jis grįžo namo invalidas ir šaltas autoritariškas tėvas.
Kai neįstojo studijuoti vokiečių kalbos ir taip žlugo jo svajonė tapti žurnalistu, J.Gauckas ėmė studijuoti teologiją, 1965 metais prisijungė prie Liuteronų Bažnyčios, o 1967 metais buvo įšventintas į pastorius.
Kartą interviu jis sakė: „Būdamas devynerių žinojau, kad socializmas yra neteisinga sistema.“ Sakykla jis naudojosi tam, kad kalbėtų apie žmogaus teises ir laisvę.
Kai prasidėjo pirmieji protestai, kurie galiausiai nuvedė prie Berlyno sienos griuvimo 1989 metais, J.Gauckas tapo demokratinių reformų reikalavusio opozicijos judėjimo „Naujasis forumas“ atstovu Rostoke.
O kai Vokietija 1990 metų spalį susivienijo, šiam vyrui, kuri anksčiau atidžiai sekė slaptoji policija „Štazi“, buvo pavesta atverti jos archyvus – milijonus bylų.
Ten jis dirbo iki 2000 metų ir pelnė pagarbą už tiesos bei susitaikymo derinimą.
Keturis vaikus turintis J. Gauckas 2012 metais pakeitė Christianą Wulffą, kurį kandidatu į prezidentus iškėlė A. Merkel ir kuris, įsivėlęs į skandalą, galiausiai buvo priverstas pasitraukti iš prezidento posto dėl prokuroro tyrimo.