Netrūksta ir čia skurstančių, nuo socialinės atskirties kenčiančių. Būtent jiems pirmiesiems teko savo kailiu patirti pabėgėlių krizės pasekmes. Kol politikai diskutuoja, jie priversti konkuruoti su pabėgėliais dėl lovos nakvynės namuose ar dėl maisto davinio, dalijamo labdaros orgnizacijų.
Spalio antroje pusėje temperatūroms netikėtai nukritus žemiau nulio, daugelyje Vokietijos miestų nusidriekė eilės prie benamiams skirtų nakvynės namų ar gyvenamųjų konteinerių.
Kaip prisipažino šalies organizacijos „Pagalba benamiams“ atstovė spaudai Werena Rosenke, kai kurie nakvynių namai jau dabar tokie perpildyti, kad dalis nakvynės ieškotojų lieka už durų. „Jie priversti gyventi gatvėje. Šią žiemą matysime tai dažniau.“ Nes konkurencija dėl lovos, pasak jos, būsianti dar didesnė – juk teks priglausti dešimtis tūkstančių pabėgėlių.
Federalinės „Pagalbos benamiams“ organizacijos paskaičiavimais, praėjusiais metais Vokietijoje būsto neturėjo apie 335 000 žmonių. Pagrindinė tokio didelio skaičiaus priežastis – per aukštos būsto nuomos kainos ir per menka socialinių butų pasiūla.
Nors kartais teigiama, kad Vokietijos benamiai neva patys pasirenka tokį gyvenimo būdą, tačiau benamystė kaip „gyvenimo filosofija“ nėra toks jau dažnas reiškinys. Benamiais besirūpinančios organizacijos atskleidžia ištisą spektrą to priežasčių. Kaip nurodo Vokietijos evangelikų bažnyčios organizacija „Diakonie Deutschland“, Vokietijos gyventoją į benamio dalią gali atvesti darbo praradimas, skolos ar finansinės problemos, šeimos iširimas, prievarta šeimoje, ūmi arba ilgai užsitęsusi lėtinė liga, psichinės problemos (depresija, šizofrenija ar priklausomybė), pagaliau – nusikalstamumas.
Dėl vietos konkuruoja su Rytų europiečiais
Berlyne gyvena nuo 2 000 iki 3 000 žmonių, miegančių parkuose, po tiltais ar tuščiuose pastatuose. Tikslios benamių statistikos nėra. Tačiau esama skaičių, rodančių, kad padėtis dramatiškai blogėja.
„Pasitaiko dienų, kai esam priversti 350 žmonių palikti už durų, nes visos 73 mūsų prieglaudos lovos jau užimtos,“ - apgailestauja Berlyno nakvynės namų Franklino gatvėje vadovas Jürgenas Markas.
Berlyno miesto misijos direktorius direktorius Martinas Zwickas aiškina: „Iš tikro mes turim dvi benamių grupes: vokiečius ir užsieniečius, pirmiausia Rytų ir Pietų europiečius.“ Žmones, kurie Vokietijoje ieškojo darbo ir jo nerado arba negavo už darbą atlyginimo, bet vis viena pasiliko. „Nes duonos trupiniai čia vis dar yra geriau nei tai, kas jų laukia namuose. Bet dabar ateina trečioji grupė – pabėgėliai.“
Nakvynės namų vadovas J. Markas patvirtina: „Tarp nakvynės negavusiųjų yra ir daug pabėgėlių. Jie ateina, nes nebetelpa pabėgėliams skirtuose apgyvendinimo centruose arba tiesiog socialinė tarnyba juos tiesiai pas mus atsiunčia. Tada jie laukia prie durų drauge su benamiais, kurie čia nakvoja jau ne pirmus metus. Kai atstumiu benamį su vokišku pasu, vis dažniau tenka užgirsti: „O kanakams (paniekinamas žodis svetimšaliams - aut. past.) tai yra vietos?“ Tai grubi gatvės kalba. O ir neapykanta svetimšaliams auga“, - konstatuoja Markas.
Panaši padėtis ir Hamburge, kur šįmet „Žiemos vargų programa“ papildomai įsteigė 890 nakvynės vietų benamiams, – gerokai daugiau nei ankstesniais metais. Marcelis Schweitzeris, socialinės tarnybos atstovas spaudai, aiškina, kodėl taip yra: „Mūsų „Žiemos vargų programa“ naudojasi vis daugiau žmonių, vasarą gyvenusių varganomis sąlygomis. Tai yra darbuotojai iš kitų Europos šalių, vasarą glaudęsi sausakimšose skurdžiose pastogėse ar palapinėse.“
„Vargšų karas“,- įvertina susidariusią situaciją Hamza Senaoui, vyriškis iš Italijos, drauge su savo žmona Vincenza laukiantis eilėje su maždaug 100 benamių prie trimis aukštais sustatytų gyvenamųjų konteinerių. Vietiniai Hamburgo benamiai į nakvynės namus įleidžiami tik nakčiai, 9 val. ryto jie privalo nakvynės vietą palikti. Socialinės tarnybos argumentuoja, kad taip jos ragina benamius eiti į socialines konsultacijas ir ieškoti išeities iš susidariusios padėties.
Evangelikų bažnyčios organizacijos „Diakonie“ atstovas Dirkas Haueris kritikuoja tokią valstybinių institucijų taktiką. Vietos benamiai piktinasi, kad jie dieną privalo palikti nakvynės namus, kai tuo tarpu pabėgėliams leista juose būti ištisą parą. Haueris sako, kad miestas tuo būdu tik be reikalo supriešina dvi socialiai remtinas grupes – benamius ir pabėgėlius.
Hamburgo benamis Peteris savaitraščiui „Die Zeit“ tvirtino, kad benamiai jau dabar piktinasi dėl pernelyg dosnios pagalbos pabėgėliams. „Jie yra akivaizdžiai nusiteikę prieš prieglobsčio ieškotojus“, - sako Peteris. - „Kas pabėgėliams – žeminančios aplinkybės, tas benamiams – priimtina? Benamiai pastebi, jog matuojama dviem matais. Aš pažįstu daugybę žmonių, kuriuos tai nuvilia ir siutina.“
Tai, kas vyksta, yra konkurencija visuomenės pakraščiuose, tarp žmonių, kurie beveik nieko neturi. „Pagalbos benamiams“ sąjunga perspėja miestų savivaldybes, kad jos, besirūpindamos pabėgėliais, neužmirštų ir kitų socialiai remtinų. „Benamiai neturi tapti antrarūšiais tarp globos reikalingų žmonių.“
Konkurencija dėl maisto labdaros
„Die Tafel“ vokiškai reiškia „stalas“. „Deutsche Tafel“ yra labdaros organizacija ir daugeliui socialiai remtinų šalies gyventojų reiškia galimybę gauti maisto dovanai ar už gerokai mažesnę kainą. Visoje Vokietijoje apie 900 filialų turintis „Vokietijos stalas“ jau 21 metus surenka atliekamus maisto produktus iš turgų, maisto parduotuvių bei restoranų ir išdalija juos skurstantiems. Didesnė pusė organizacijos parama besinaudojančių žmonių gyvena iš „Harz IV“ pašalpos (399 eurai). Vaikai ir pensininkai sudaro maždaug po 23 procentus maisto labdaros gavėjų.
Tuos 1,5 milijono žmonių, iki šiol ateidavusių į „Vokietijos stalo“ parduotuves ar maisto išdavimo punktus, šį rudenį papildė daugiau nei 2 00 000 pabėgėlių. Jau dabar didesnė pusė organizacijos filialų praneša, jog ima trūkti maisto. Be to, kyla ir komunikacinių problemų, 60 000 „Vokietijos stalo“ savanorių dažnai nebežino, kaip susikalbėti ir elgtis su pabėgėliais.
Manuela Albrecht pati naudojasi „Mechernicho stalo“ parama beveik 27 000 gyventojų turinčiame Šiaurės Reino Vestfalijos mieste Mecherniche. Ji sakosi be vokiečių eilėje prie maisto davinių girdinti arabų ir slavų kalbas. Jai atsibodęs „badymasis alkūnėmis“. Tonas prie „Stalo“ tapęs pastebimai grubesnis. „Čia tave stumdo, čia gauni niuksų į pašonę. Tačiau prie visko pripranti,“ - nepasiduoda Albrecht.
„Mechernicho stalo“ lankytojų per pastarąsias dvi savaites padvigubėjo. Labdaros punkto laiptinė sausakimša žmonių iš Afrikos, Sirijos, Vakarų Balkanų. Dalis vietinių, bijodami konkurencijos su pabėgėliais, išvis nebeateina. Anksčiau skurstantieji iš labdaros punkto išsinešdavo po du pilnus maišelius maisto prekių, o dabar neretai priversti eiti namo su vienu pustuščiu.
Vengdami tiesioginių konfliktų ir pavydo, kai kurie „Vokietijos stalo“ filialai nurodė vietos gyventojams ir pabėgėliams skirtingą aptarnavimo laiką. Deja, netrukus atsirado ir kritikų, labdaros organizatorius dėl tokio sprendimo netgi kaltinusių „užslėptu rasizmu“.
Šiaurės Reino Vestfalijos žemės asociacijos pirmininkas Wolfgangas Weilerswistas, priešingai, pateikė pateisinančių argumentų. Tarkime, jis atkreipė dėmesį į iš dalies nepagarbų jaunų imigrantų elgesį, grūdimąsi be eilės. Paminėjo ir pavienius atvejus, kuomet kai kurie musulmonai „Vokietijos stalo“ labdaros išdavimo punktuose nenorėjo priimti maisto iš moterų rankų. Bet tai nėra bendra tendencija.
Neretai susidarančias konfliktines situacijas maisto išdavimo vietose „Vokietijos stalo“ vadovas Jochenas Brühlis aiškina egzistencine baime, trauminiais pabėgėlių išgyvenimais ir kalbos barjeru. Drauge jis prabilo ir apie vietos žmonių nuogąstavimus: juk „Vokietijos stalo“ klientai dažnai yra vienišos motinos, pensininkai ir daugiavaikės šeimos.
„Mes nesupriešinsime vargšų su vargšais,“ - pažadėjo Brühlis. Pabėgėlių tema neturėtų išstumti iš viešojo akiračio vietinio skurdo formų.