Emiliano Fittipaldi, kurio knyga „Gobšumas: dokumentai, atskleidžiantys Pranciškaus Bažnyčios turtus, skandalus ir paslaptis“ (Avarizia – Le carte che svelano ricchezza, scandali e segreti della chiesa di Francesco) buvo pristatyta trečiadienį, sakė spaudos konferencijoje, kad nusprendė iškelti į viešumą negeroves Katalikų Bažnyčioje, norėdamas padėti pontifikui.
Žurnalistas papasakojo, kad kai kuriuos nutekintus dokumentus jam perdavė vienas prelatas, kuris tvirtino jaučiantis pareigą perspėti popiežių, kad kai kurie aukščiausio rango Bažnyčios hierarchai piktnaudžiauja jos lėšomis.
„Jūs privalote parašyti knygą. Taip pat privalote parašyti Pranciškui. Jis turi sužinoti“, – monsinjoras sakė E.Fittipaldi.
Dvasininkas žadėjo perduoti žurnalistui dideles dėžes konfidencialių dokumentų, atskleidžiančių kai kurias nepatogiausias Bažnyčios paslaptis – pavyzdžiui, kaip Bažnyčios fondas, teikiantis pagalbą sergantiems vaikams, virto kardinolų asmenine banko sąskaita.
Įtūžęs Vatikanas pirmadienį pasmerkė E.Fittipaldi knygą ir kitą nutekintais Bažnyčios dokumentais pagrįstą knygą, parašytą kito italų žurnalisto.
Vatikano pareigūnai suėmė vieną ispaną prelatą ir italę viešųjų ryšių konsultantę dėl įtariamo dokumentų nutekinimo, sakydami argumentas, jog visa tai buvo padaryta popiežiaus labui yra nepriimtinas.
Kaip nurodoma, tai 54 metų monsinjoras Lucio Angelis Vallejo Balda, dirbęs popiežiaus Pranciškaus įkurtoje komisijoje, turinčioje jį konsultuoti apie Vatikano ekonomikos reformą, ir kita komisijos narė – Francesca Chaouqui, dėl įspūdingos išvaizdos praminta „sekso bomba“.
„Suprantu, kad Vatikanas susirūpinęs, – sakė E.Fittipaldi. – Toks tyrimas gali būti keliantis nerimą, nes jis atskleidžia atotrūkį tarp popiežiaus pozicijos neturtingų žmonių atžvilgiu ir Vatikano mašinos tikrosios veiklos.“
Knygos autorius sakė žurnalistams, kad pastangos išvalyti skandalais susitepusį Vatikano banką tebuvo „bergždžios svajonės“, ir tikino, kad kardinolas George'as Pellas, vienas iš artimų pontifiko sąjungininkų, yra linkęs išlaidauti samdydamas darbuotojus ir pirkdamas brangius baldus.
Pasak jo, buvęs Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Tarcisio Bertone lėšas, skirtas vienai Šventojo Sosto vadovaujamai ligoninei, panaudojo savo apartamentams įrengti, taip pat nevengė kitų didelių išlaidų, įskaitant 23,8 tūkst. eurų kainavusį pasiskraidymą sraigtasparniu 2012 metais.
E.Fittipaldi taip pat sakė susipažinęs su dokumentais, rodančiais, kad vadinamos Šv.Petro išmaldos pinigai, siunčiami Vatikanui iš parapijų visame pasaulyje (2013 metais jos suma buvo apie 378 mln. eurų), patekdavo į sąskaitą, naudojamą daugiausiai Vatikano biurokratiniam aparatui finansuoti, o ne labdarai.
„Prekiautojai šventykloje“
Tuo tarpu italų žurnalistas Gianluigi Nuzzi ruošiasi išleisti knygą, kurios itališkas pavadinimas – „Kryžiaus kelias“ (Via Krucis), o angliškas – „Prekiautojai šventykloje“ (Merchants in the Temple).
Jos autorius sutelkė dėmesį į aštuonių ekspertų komisiją, turinčią teikti rekomendacijas popiežiui Pranciškui.
Ta institucija 2013 metais buvo įkurta po to, kai ankstesnis Vatikano dokumentų nutekinimas tapo vienu iš veiksmų, paskatinusių Pranciškaus pirmtako Benedikto XVI istorinį atsistatydinimą, bet ji susidūrė su dideliu pasipriešinimus, mėgindama gauti informacijos iš Romos Kurijos departamentų, kurie ilgą laiką beveik visiškai savarankiškai sudarinėdavo Šventojo Sosto biudžetą, samdydavo darbuotojus ir skirstydavo išlaidas.
Iš tos knygos, kurioje cituojami elektroniniai laiškai, posėdžių protokolai, įrašyti privatūs pokalbiai ir pranešimai, galima susidaryti vaizdą, kad Vatikano biurokratijoje veši netinkamo valdymo, išlaidavimo ir slaptumo kultūra.
Knygoje cituojamas vienas pranešimas, išvardijantis šešis prioritetus, kuriuos komisija išsikėlė pradėdama darbą – pradedant nuo būtinybės užtikrinti milžiniško Vatikano valdomo nekilnojamojo turto kontrolę. G.Nuzzi cituoja komisijos dokumentą, kuriame sakoma, kad to nekilnojamojo turto vertė yra apie 2,7 mlrd. eurų – apie septynis kartus didesnė negu nurodoma Bažnyčios balansuose.
Komisija nustatė, kad kai kurios iš tų patalpų buvo nuomojamos 30 proc. arba dar mažesne negu įprasta rinkos kaina. Kai kurios buvo nemokamai atiduotos kardinolams ir Šventojo Sosto biurokratams kaip kompensacijų arba pensijų paketo dalis. Knygoje sakoma, kad darbuotojams perleistus namus nuomojant už rinkos kainą pajamos siektų 19,4 mln. eurų, o ne 6,2 mln. eurų, kaip yra dabar. Tuo tarpu kiti „instituciniai“ pastatai, šiuo metu nenešantys jokių pajamų, leistų uždirbti 30,4 mln. eurų.
Antrasis prioritetas komisijos sąraše – suvaldyti banko sąskaitas, naudojamas Vatikano „postulatorių“ – pareigūnų, kurie teikia asmenų, kurie galėtų būti paskelbti palaimintaisiais arba šventaisiais, kandidatūras.
G.Nuzzi apskaičiavo, kad vieno šventojo kandidatūros paskelbimas atsieina vidutiniškai 500 tūkst. eurų, o palaimintojo – iki 750 tūkst. eurų. Šios lėšos gaunamos iš donorų, siekiančių, kad būtų pagerbti jų siūlomi kandidatai.
Galiausiai G.Nuzzi aprašė skandalingą nutikimą, susijusį su monsinjoru Giuseppe Sciacca – antruoju pagal rangą žmogumi Vatikano administracijoje, kuris norėjo prabangesnių apartamentų.
Daugelis aukšto rango Vatikano kardinolų gyvena didžiulėse patalpose, o kai kurių apartamentų plotas būna didesnis negu 400 kv. metrų. Pasak G.Nuzzi, kai vienas senyvas kunigas, G.Sciaccos kaimynas, buvo ilgam paguldytas į ligoninę, vyskupas išgriovė jų butus skiriančią sieną ir prijungė prie savo apartamentų papildomą kambarį su visais baldais.
Kai senasis prelatas galiausiai grįžo namus, jis rado savo daiktus sukrautus dėžėse. Neilgai trukus jis mirė.
Pranciškus, kuris pats gyvena kukliame Vatikano viešbučio kambaryje, po to incidento perkėlė G.Sciaccą į žemesnes pareigas ir privertė jį išsikraustyti.