Išėjus iš oro uosto troleibusai važiavo savo maršrutais, taksistai auksiniais dantimis siūlė pavėžėti, kur tik reikia ir, kaip visada, policijos patruliai šnekučiavosi prie kavos kiosko.

Net įsėdus į metro keletą stotelių klausiau dviejų šalia sėdinčių moteriškių pokalbio apie keičiamus radiatorius namie ir pareigose pažemintą vienos jų sūnų.

Per televizijos ekranus matyta revoliuciją išgyvenančios šalies sostinė pasitiko kitaip.

Iki pat metro stotelės „Maidan Nezalezhnosti“ („Nepriklausomybės aikštė“ – liet.) Kijevas elgėsi kasdieniškai.

Tačiau iš tvankaus metro požemio išlipus į Nepriklausomybės aikštės centrą viską nustelbė pokyčių garso takelis – šūksniai per megafoną, scenoje maldą skaitantis šventikas, daužomo metalo garsai.

Suodinos, pragaro liepsnas primenančios „Maidano“ barikados, prieš kurias tarsi nepajudinama metalinė siena išsirikiavę milicijos skydai, vienijo tūkstančius ukrainiečių, trokštančių konstatuoti savo tautinio identiteto ribas ir siekti pokyčių.

Degančios barikados, suodini jų sargai – verslininkai, menininkai, akademikai, mama barikadose, siūlanti blynus su uogiene, laisvės dainos, šilta striukė, padovanota praeivio ir „Berkut“ pareigūno šypsena už jo metalinio skydo. Taip prasidėjo Ukrainos pokyčiai.

Šiandien didžioji dalis Ukrainos ir toliau gyvena savo kasdienybėje, o dauguma „Maidane“ gimusių patriotų kaunasi už savo ir mūsų laisvę su išorės imperija Rytų Ukrainoje.