Panašu, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pralaimi karą Ukrainoje. Nutilo kalbos apie Novorosijos – teritorijos nuo Charkovo iki Odesos – atskyrimą nuo Ukrainos ir sausumos koridorių tarp Rusijos ir Krymo.

Nors pastarojo meto įvykiai dar leidžia būgštauti dėl galimo puolimo, kuriuo būtų siekiama praplėsti Rusijos ir prorusiškų pajėgų kontroliuojamą teritoriją, pavyzdžiui, mėginant užimti Mariupolį, Kremlius supranta, kad toks žingsnis paskatintų dar griežtesnes sankcijas ir taip smunkančiai Rusijos ekonomikai.

Didžiausia V. Putino problema ta, kad jam būtina toliau veikti. Jis neįsiveržė į Ukrainą dėl to, kad jį neramino rusakalbių gyventojų teisės. Veikiau jis norėjo nukreipti dėmesį nuo problemų Rusijos viduje, „Newsweek“ svetainėje rašo A. Korewa.

Niekas taip negąsdina V. Putino, kaip masiniai protestai. Kol dirbo KGB agentu Dresdene, jis savo akimis regėjo, kaip Rytų Vokietijos gyventojai nuvertė despotišką sistemą, kurios palaikymui pašventė savo gyvenimą. Kas bus, jei ukrainiečių Euromaidanas įkvėps rusus tokiems pat veiksmams?

Kai ukrainiečiai ištarė tvirtą „ne“ buvusio Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus bandymams įtvirtinti rusiško stiliaus „valdomą demokratiją“, t.y. režimą, neturintį nieko bendra su demokratija, V. Putinui teko kažkokiais būdais juos diskredituoti.

Taip kilo kalbos apie „fašistus“, kurie visiems, susipažinusiems su sovietine „naujakalbe“, reiškė „tuos, kurie prieštarauja Kremliaus valiai“.

Legendine tapusi Sovietų Sąjungos kova su fašizmu yra vienas iš nedaugelio dalykų, kuriuo didžiuojasi posovietinės erdvės gyventojai, ir rusakalbių gyventojų gynimas Ukrainoje bei Krymo „susigrąžinimas“ atrodė idealus būdas nukreipti rusų dėmesį nuo jų šalyje stiprėjančių autoritarinių tendencijų.

Šios strategijos minusas tas, kad norint pritraukti ir išlaikyti visuotinį dėmesį, reikia nuolat tęsti puolimą. O tai pasakyti yra lengviau, negu padaryti, kai Ukraina yra pasiryžusi duoti atkirtį, sankcijos skausmingai gelia ekonomikai, o naftos kainos krenta.

Taigi ką daryti? Štai čia pasirodo Mykola Azarovas, prie V. Janukovyčiaus ėjęs Ukrainos ministro pirmininko pareigas. Rugpjūčio 3 dieną N. Azarovas, šiuo metu gyvenantis Maskvoje, suformavo „Ukrainos gelbėjimo komitetą“, kurio tikslas – pakeisti režimą Kijeve.

Ukrainoje N. Azarovui paskelbta paieška dėl virtinės kaltinimų, įskaitant grobstymą ir piktnaudžiavimą valdžia.

Komiteto pirmininku tapo buvęs prorusiškas Ukrainos Aukščiausiosios Rados deputatas Vladimiras Oleinikas, vienas iš autorių, parengusių liūdnai pagarsėjusius „diktatūros įstatymus“, kuriuos Aukščiausioji Rada priėmė 2014 metais ir kurie V. Janukovyčiui suteikė milžiniškų galių Euromaidanui pažaboti.

Kitas komiteto narys Olegas Carevas buvo vienas pirmųjų, iškėlęs Novorosijos idėją, ir ėjo vadinamo Novorosijos parlamento pirmininko pareigas.

Dar vienas įdomus asmuo, susijęs su šiuo komitetu, yra Igoris Markovas, kurį neseniai Interpolas Ukrainos vyriausybės prašymu sulaikė Italijoje. Jis kaltinamas tuo, kad organizavo užpuolimą prieš vieną dalyvį, kuris 2007 metais protestavo prieš ketinimus Odesoje pastatyti Rusijos imperatorienės Jekaterinos II paminklą. Ironiška tai, kad propagandinė V. Putino televizija RT apkaltino Kijevą persekiojant „politiką – disidentą“.

Nesunku suprasti, kodėl „Ukrainos gelbėjimo komitetas“ pasirodė būtent šiuo metu. V. Putinui būtina žengti naują žingsnį ir dabar jis turi visiškai suformuotą marionetinę Ukrainos vyriausybę tremtyje, galinčią pareikšti teises į visą šalį. Rusija gali reikalauti, kad šis komitetas dalyvautų ateities derybose dėl taikos.

Komitetas gali atlikti organizatoriaus funkcijas separatistų kontroliuojamose teritorijose, taip pat tarp Ukrainos pabėgėlių Rusijoje, kurių skaičius, Rusijos žiniasklaidos teigimu, viršija milijoną. M. Azarovas demokratiškai išrinktą Ukrainos vadovybę vadina „amerikiečių marionete“, nors pats gali tapti V. Putino marionete ir Rusijos propagandos stiliumi skelbti, esą jis tik atstovauja „kitai konflikto šaliai“.

Ukrainos gelbėjimo komitetas kelia niūrias asociacijas su lenkų Nacionalinio gelbėjimo komitetu, kuris 1944 metais buvo įsteigtas Maskvoje, kad padėtų J. Stalinui po Antrojo pasaulinio karo užimti Lenkiją.

Užuot prijungęs naujas teritorijas prie Rusijos, V. Putinas gali panaudoti jas kaip Trojos arklį, kad paverstų Ukrainą faktiškai nevaldoma.

Ukrainos gelbėjimas bus paskutinis dalykas, kurio imsis šis komitetas. Tačiau tai gali virsti žadintuvo signalu visam pasauliui.

V. Putinas, kurio veiksmai mažai ką šokiruoja ar stebina, griebiasi priemonių iš sovietų arsenalo, pradedant kaltinimais, kad Euromaidanas buvo „fašistų perversmas“ – tokį patį šmeižtą sovietai naudojo prieš demokratinius judėjimus Rytų Europoje.

Susidūręs su sunkumais, V. Putinas bando eiti aplinkui. Tačiau, deja, jo atveju tai yra pernelyg akivaizdu.