„The Economist“ analizuoja prorusiškas partijas Europoje ir pirmiausia atkreipia dėmesį į valdančiąją Graikijos radikalios kairės partiją „Syriza“, kuri šliejasi prie Rusijos. Neseniai naujasis Graikijos užsienio reikalų ministras Nikos Kotzias atvyko į Maskvą – tai buvo pirmasis ministro vizitas į už Europos Sąjungos ribų esančią užsienio sostinę.
„Syriza“ nuosaikiai žiūri į sankcijas prieš Rusiją ir nepritaria jų išplėtimui. Kairioji ir atvirai prorusiška Ispanijos partija „Podemos“ šiuo metu pirmauja rinkėjų apklausose, o jos lyderis apkaltino Vakarus dvigubų standartų taikymu Rusijai.
„Nacionalinis frontas“, svarbiausia dešinioji nacionalistinė partija Prancūzijoje, atvirai žavisi V. Putinu. Partijos lyderė Marine Le Pen keletą sykių lankėsi Maskvoje. Neseniai „Nacionaliniam frontui“ 9,4 mln. eurų paskolą suteikė su Kremliumi siejamas Pirmasis Čekijos – Rusijos bankas. Tai pirmoji būsimos 40 mln. eurų paskolos dalis. Pasak M. Le Pen, Vakarų bankai nusigręžė nuo didelės sumos prašančios partijos.
Radikali dešinioji Vengrijos partija „Jobbik“, parlamento rinkimuose praėjusių metų balandį gavusi 20 proc. rinkėjų balsų, yra atvirai prorusiška. 2013 m. jos lyderis Rusiją pavadino Europos paveldo sargu, priešingybe „išdavikiškai“ Europos Sąjungai. Bela Kovacsas, Europos Parlamento narys ir kontroversiškiausia partijos figūra, pasisako už Rusijos interesus ir palaikė Krymo aneksiją.
Kadaise buvusi nuožmiai antikomunistinė, Vengrijos valdančioji partija „Fidesz“ šiandien vis intensyviau stiprina ryšius su Rusija. Liepą premjeras Viktoras Orbanas pareiškė, kad siekia Europos Sąjungoje sukurti „neliberalią valstybę“.
Kiek mažiau pagrįsta informacija apie Rusijos paramą Italijos ir Didžiosios Britanijos partijoms, taip pat ir euroskeptiškai Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijai (UKIP). Partijos vadovas Nigelis Farage‘as neslepia, kad V. Putinas – pasaulio lyderis, kuriuo jis žavisi labiausiai.
Tiesa, įrodymai, kad populistinės Europos partijos, išskyrus „Nacionalinį frontą“, gauna finansinę paramą iš Rusijos, kol kas yra nepakankami. Situaciją apsunkina ir neskaidri šių partijų finansinė veikla.
Kraštutinių Europos partijų ekspertas Antonas Šechovcovas mano, kad Prancūzijos partijai suteikta paskola yra veikiau išimtis nei taisyklė. Jis pažymi, kad bent jau praeityje Kremlius buvo linkęs finansuoti atskirus politikus, o ne jų partijas.
Siekdama legitimizuoti apgaulingus rinkimus, Rusija jau susirado draugų Europoje: populistai išreiškė pritarimą Kremliaus referendumui ir separatistų organizuotiems „rinkimams“ Donbase. Tarp šių populistų – B. Kovacsas ir M. Le Pen patarėjas Aymericas Chauprade‘as. Rusijos žiniasklaida nepraleido progos jų melagingai įvardinti kaip oficialių ir nepriklausomų rinkimų stebėtojų.
