Bbc.co.uk rašo, kad vieni ekspertai prognozavo, kad buvęs Ukrainos prezidentas oficialiai paragins Rusiją įvesti savo pajėgas ne tik į Krymą, bet ir į visą Ukrainą, ar bent jau jos rytines sritis.
Kiti galvojo, kad V. Janukovyčius pasisiūlys tarpininkauti Krymo klausimu, pareikš, kad kaip teisėtas prezidentas nori prisidėti prie situacijos sureguliavimo, pateiks kokią nors iniciatyvą, realią arba nelabai.
Vietoj to jis pradėjo žodžiais, kad dėl Ukrainos skauda širdį (o kam jos šiandien neskauda?), maždaug 10 minučių piešė situaciją pačiomis niūriausiomis spalvomis, vadindamas dabartinę valdžią „tamsiosiomis jėgomis“ ir „piktadarių gauja“, o užbaigė ukrainietiškai ištartais žodžiais: „Dar nemirė nei Ukrainos šlovė, nei valia“ (tai buvo vienintelė ukrainiečių kalba pasakyta jo frazė), paskui apsisuko ir išėjo, ignoruodamas žurnalistų prašymus: „Pone prezidente, klausimas!“
„Galvosūkis, kam jis išvis pasisakė“, - BBC Rusijos tarnybai sakė fondo „Indem“ ekspertas Jurijus Korguniukas.
Analitikas neatmeta galimybės, kad Rusijos valdžia iš pradžių pavedė V. Janukovyčiui pasakyti kažką rimtesnio, tačiau paskutinėmis akimirkomis persigalvojo. Jeigu taip nebuvo, tuomet vienintelis jo pasirodymo viešumoje tikslas – paneigti kalbas apie jo mirtį ir priminti apie savo egzistavimą po žeminančių Vladimiro Putino pastabų kovo 4 dieną surengtoje konferencijoje, visiems, įskaitant ir patį Kremlių.
Prasmės paieškos
Pirma, V. Janukovyčius pareiškė, jog dėl bet kokių ekonominių Ukrainos problemų bus kaltas ne jis, o jo priešininkai.
„Kijevas pasirašė plataus masto ir skausmingai ekonominei reformai. Viena žodžiais nepasakytų tikslų gali būti rytų pramonės sunaikinimas, ne tik todėl, kad ji pagal Europos standartus yra atsilikusi, bet ir todėl, kad remia politikus, kurie netenkina dabartinės valdžios. Politinio nepasitenkinimo pridėjimas prie socialinio protesto laikui bėgant gali rytus suaktyvinti dar labiau. Šios realybės šviesoje V. Janukovyčius gali tikėtis susigrąžinti tam tikrą politinį svorį, ne kaip veikiantis vadovas, o kaip moralinis autoritetas ir traukos centras visiems tiems, kurių netenkina pasirinktas kursas“, - įsitikinęs A. Zudinas.
Antra, V. Janukovyčius apkaltino oficialųjį Kijevą ketinimu panaudoti kariuomenę prieš nepatenkintus piliečius.
„V. Janukovyčius priminė, kad išlieka teisėtu prezidentu ir vyriausiuoju vadu, ir jeigu iki to bus prieita, gali tarti savo žodį“, - aiškina A. Zanudinas.
Trečia, V. Janukovyčius pažadėjo apskųsti Kongresui ir JAV Aukščiausiam teismui administraciją, remdamasis amerikiečių įstatymu, draudžiančiu suteikti paramą valstybėms, kurias valdo karinės chuntos.
„Žinoma, idėja labai neįprasta, tačiau ji gali turėti tam tikrą perspektyvą turint omenyje tai, kad Amerika yra procedūrų šalis“, - spėja analitikas.
A. Zudinas linksta link minties, kad pasisakymo iniciatoriumi buvo pats V. Janukovyčius.
„Žinoma, jis atsižvelgia į Rusijos poziciją, tačiau kažin ar bėga tartis kiekvienu klausimu“, - įsitikinęs ekspertas.
Tušti rūpesčiai
J. Korguniukas įsitikinęs, kad V. Janukovyčiaus demaršai ir užuominos neturės jokio poveikio.
„Jis prarado visą autoritetą, Ukrainoje jam neliko jokio politinio vaidmens. Rytų interesai objektyviai egzistuoja, tačiau juos išreikš nauji žmonės. Juokinga net spėlioti, kad amerikiečių įstatymų leidėjai ir teisėjai stos į V. Janukovyčiaus pusę ir apskritai priims tai rimtai. Jeigu tą patį būtų pasakiusi Rusijos Užsienio reikalų ministerija, ir tai būtų nuskambėję įtikinamiau“, - mano ekspertas.
„Kalbant apie kariuomenes, ar tai ukrainiečių, ar kokia kita, jos iš tikrųjų nemėgsta, kai yra įtraukiamos į vidaus politiką, ir galėtų tam tikru atveju V. Janukovyčiaus žodžiuose rasti moralinį ramstį, - svarsto J. Korguniukas. - Tačiau pareiškimas būtų stipresnis, jeigu V. Janukovyčius būtų pasakęs: „Aš, kaip prezidentas ir vyriausiasis vadas, draudžiu vykdyti panašius įsakymus“. Vietoj to jis iš pašalinio stebėtojo pozicijos išreiškė viltį, kad kariuomenė jų nevykdys“.
Kam Rusijai V. Janukovyčius?
Kokie bebūtų V. Putino planai Ukrainos ir Krymo atžvilgiu, papildomo savo veiksmų legitimizavimo iš V. Janukovyčiaus pusės jam nereikia.
Daugelis stebėtojų įsitikinę, kad Kremliuje nevykėlių negerbia, o laikant jį Rostove ir nekviečiant į Maskvą tik išlaikoma papildoma distancija.
Tam tikros politinės erdvės V. Janukovyčiui galėtų atsirasti po Krymo premjero Sergejaus Aksionovo pareiškimo, kad pusiasalio valdžia pasiryžusi paklusti teisėtam prezidentui. Tačiau vėliau linija pasikeitė, nuspręsta Krymą prijungti prie Rusijos sudėties, o čia V. Janukovyčiui taip pat nebus ką veikti.
Vis dėlto A. Zudinas įsitikinęs, kad dabartinėje nestabilioje ir neprognozuojamoje situacijoje Maskvai patogu atsargai turėti tokį kozirį.
„Ką besakytumėte, jis yra neeilinė figūra. Buvo pakankamai didelės šalies prezidentu, nors ir nelabai sėkmingu, turi politinės patirties, yra legitimumo simbolis, - įsitikinęs analitikas. - Alergija jam, ne visų ukrainiečių, bet tam tikros jų dalies, palaipsniui mažės“.
J. Korguniukas mano, kad Kremlius į V. Janukovyčiaus veiklą žvelgia pagal principą „žalos nepadarys“.
„Požiūris toks pats, kaip savu laiku Vakarų į sovietų emigrantus-disidentus, - tikina jis. - Realaus svorio neturi, tačiau, galbūt, kažkas įsiklausys. Tačiau juos naudoti ideologinėje kovoje dar buvo prasmės, o V. Janukovyčius – ne ta figūra. Ar gi jis nukentėjo dėl įsitikinimų? Nukentėjo dėl nesutramdomos korupcijos! Jo reputacija tokia, kad jau geriau įvesti kariuomenę be kvietimo, nei gavus V. Janukovyčiaus kvietimą“.