Rytų partnerystės (EaP) šalių analizė tradiciškai skiria šias valstybes į dvi kategorijas pagal jų politines bendradarbiavimo tendencijas: Moldova, Gruzija ir Ukraina yra apibūdinamos kaip proeuropietiškos, tuo tarpu Armėnija, Azerbaidžanas ir Baltarusija – kaip prorusiškos arba neutralios šalys.
Toks skirstymas susijęs su susitarimais dėl tvirtos ir visapusiškos laisvosios prekybos erdvės (DCFTA) ir geopolitiniu skirstymu į „rusų pasaulį“ ir „vakarėjančias“ šalis.
Visgi, politinė realybė yra daug mažiau aiški – analizuodami šių šalių politinio elito struktūrą ir visuomenės orientaciją galime matyti, jog šis apibūdinamas yra pernelyg vienpusiškas.
Moldovos politinės partijos vis dar neturi bendros ir konsoliduotos pozicijos Europos integracijos klausimais. Moldova šiuo metu patiria vidinį susiskaldymą, kurį lemia skirtingos priežastys. Viena, yra nemažai nepasitenkinimo Moldovos-Rumunijos ypatingųjų santykių atžvilgiu, korupcijos skandalais, Rusijos-Ukrainos karo kontekstu.
Moldovą taip pat veikia atskirų šalies regionų (Padniestrės klausimas ir autonominės prorusiškos Gagaūzijos srities) pažeidžiamumas. Kelios priešrinkiminės apklausos parodė, jog Moldovos piliečiai nerodo didelio pasitikėjimo nei Europa, nei Rusija – tik 30 procentų moldavų pritaria tolimesnei integracijai į Europą ir vos didesnis skaičius pritaria integracijai į EEU.
Savivaldos rinkimai, vykę birželio 14 ir 28 dienomis, buvo smarkiai paveikti korupcijos skandalo bankų sektoriuje, krėtusio šalį 2014-ųjų pabaigoje. Rinkimų metu taip pat buvo juntamas didėjantis šalies elito ir visuomenės susipriešinimas tolimesnės valstybės politinės orientacijos klausimu.
Rinkimų kampanijų šūkiai daug dėmesio skyrė „aukštosios politikos“ problemoms. Pastebimai išaugo Socialistų partijos įtaka, stiprėjo jos antieuropietiška ir antikorupcinė retorika, vyravo aštri valdančiosios koalicijos „Politinis aljansas už europietišką Moldovą“ kritika.
Jos konkurentai, tuo tarpu, irgi kaltino oponentus korupcija (keli prorusiški veikėjai įtariami korupcija) ir kvietė išlaikyti Moldovą ES integracijos kelyje, nuolat pabrėždavo Moldovos išsaugojimo europietiškame kelyje svarbą.
Proeuropietiška laikinai einanti pareigas šalies premjerė Natalia Gherman, balsuodama Kišiniove teigė: „Aš balsavau už tai, kad mūsų miestas atrodytų kaip Stokholmas, Briuselis ar Viena“. Pirmajame rinkimų ture svarbių miestų balsus laimėjo prorusiški verslininkai Renato Usatii ir Ilan Shor, tačiau proeuropietiškos partijos galiausiai tapo rinkimų nugalėtojomis.
Tiesa, ne triuškinančiu rezultatu. Nepaisant prieštaringų prognozių, Kišiniovo mero postą laimėjo proeuropietiško aljanso atstovas Dorin Chirtoaca, nežymiai aplenkęs prorusiškos orientacijos neslepiančios socialistės Zinaidos Greceanai, kuri anksčiau priklausydama komunistų partijai yra buvusi ministre pirmininke. Tai tarsi parodo, kad valstybės orientacija kinta lėčiau nei politikų retorika.
Kita vertus, antieuropietiška retorika vis dar yra svarbus mobilizuojantis faktorius, o atskirų Moldovos kairiosios partijos atstovai (komunistai, o ypač socialistai) nebando savęs surasti europietiškame kelyje ir atvirai kritikuoja ES, akcentuodami gerų ryšių su Rusija svarbą ir eskaluodami „neutralios šalies“ viziją.
Europietiško kelio vizija nėra konsoliduota, ja elitas nesidalina, o priešingai vis labiau eskaluoja ar kvestionuoja. Tai labai skiriasi nuo Gruzijos, kuri net į valdžią 2012 m. atėjus milijonieriaus B.Ivanišvili vedamam aljansui „Gruzijos svajonė“ išlaikė proeuropietišką retoriką, nors ir pasižymėjo kur kas nuosaikesniu požiūriu į Rusiją nei atvirai provakarietiška Mikhailo Sakašvilio partija.
Ir dar labiau skiriasi nei Lietuvos situacija praeitame dešimtmetyje integruojantis į ES, kai visos partijos, įskaitant buvusius komunistus, vieningai deklaravo šalies kursą. Tai, jog šalies dešiniosios jėgos (liberalai, demokratai ir pan.) šalyje yra tapę ES diskurso atstovais, rodo, jog „Europos kelias“ yra tapęs vidinių kovų ir susiskaldymo retorikos dalimi ir ištekliumi siekti politinės įtakos, Europos kryptis vienareikšmiškai neatrodo vertybė.
Praėjusiais metais pasirašius DCFTA susitarimą su ES, Rusijos įvesti vaisių ir daržovių ribojimai dar labiau šitą kritiškumą ES atžvilgiu sustiprino.
Moldovos kairieji gravituodami į Rusijos pusę ir naudodami antieuropietišką retoriką nesitapatina su ES kairiųjų judėjimais ir jų tradicija. Įdomu tai, jog ši situacija išryškina ne vien Moldovos padėtį, tačiau ir gana sėkmingą Rusijos manevravimą tarp skirtingų ideologijų, bendraujant su kitomis šalimis, darant įtaką paveikiems sluoksniams.
Dabartinė Rusijos valdžia aktyviai skatina taip vadinamąjį „naująjį konservatizmą“, kviečianti atsigręžti į nusistovėjusias vertybes, kritikuojanti ES progresyvizmą, tačiau kitose šalyse aktyviai išnaudodama realpolitik veikimą buria įvairių politinių jėgų atstovus – nuo nacionalistų, socialistų iki konservatyviųjų sluoksnių.
Ne tik Moldovoje, bet ir Gruzijoje, taip pat „senosiose“ ES šalyse – Jungtinėje karalystėje, Prancūzijoje, Graikijoje. Akivaizdu, jog įvykę vietos rinkimai Moldova signalizuoja apie tik stiprėsiančias geopolitinio pobūdžio kovą ir įtampą tarp vietos elito ir visuomenės, tačiau, kita vertus, suteikia matymą, kad ES politikams netikslinga koncentruotis ties viena „proeuropietiška“ jėga Rytų partnerystės šalyse, nes tai negarantuoja jokio patvarumo, tačiau svarbu siekti daugiau horizontalių ryšių, artimesnio ES ir Moldovos (taip pat kitų šalių) kairiųjų bendradarbiavimo, visuomenės ryšių su ES, taip pat parodymo konservatyviosioms (tradicionalistams, Stačiatikių bažnyčiai) jėgoms, jog ES nesiremia vien progresyvizmo ideologija, jog čia egzistuoja įvairių ir gana skirtingų idėjų konkurencija. Tokios žinutės labai reikėtų.