Nuo opozicijos lyderės Julijos Tymošenko arešto praėjo jau pusė metų. Kijevo Pečiorės rajono teisme vykęs procesas, tapęs teisiniu farsu viso pasaulio akivaizdoje (pvz., valstybinė kaltintoja pateikė dokumentus, kurių pasirašymo data – 2011 04 31), baigėsi nuosprendžiu, kuriuo rugsėjo mėnesį J.Tymošenko buvo skirti septyneri metai laisvės atėmimo už neva „piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi“ pasirašant 2009–ųjų dujų tiekimo sutartį su Rusijos Fereracija. Po kelių savaičių išnagrinėjęs šį sprendimą apeliacinis teismas paliko jį galioti. J.Tymošenko advokatai pareiškė, kad daugiau nebeketina kovoti Ukrainos teismuose, o kreipsis į Europos Žmogaus Teisių Teismą.
Beje, J.Tymošenko nėra vienintelė politinė kalinė. Jau daugiau nei metus vyksta buvusio vidaus reikalų ministro, vieno iš aršiausių dabartinės valdžios kritikų Jurijaus Lucenkos teismas. Jis kaltinamas nusikalstamu susitarimu su savo vairuotuoju, kurio dėka anas gavo tarnybinį butą ir asmeninę pensiją. Teismas kelis kartus atsisakė paleisti kaltinamąjį pasirašius pasižadėjimą neišvykti, nekreipiant dėmesio į tai, kad J.Lucenka turi rimtą sveikatos sutrikimą.
Buvęs J.Tymošenko kabineto ekonomikos ministras Bohdanas Danilyšynas dar praeitais metais gavęs politinį priglobstį Čekijoje ir, bandydamas išvengti politinio persekiojimo, pradėto Ukrainoje, spaudos konferencijoje pareiškė: „Esu pasiruošęs grįžti į Ukrainą, kai ši taps valstybe, kurioje pilietis galės apginti savo teises, ir kai pasaulis pripažins ją demokratiška šalimi.“
Prisirišimas prie Rusijos
Julija Tymošenko, 2009–aisiais atsakydama į klausimą, kodėl ji išdrįso pasirašyti dešimtmetę dujų tiekimo sutartį su Rusija, kalbėjo: „Kuo ilgesnis bus mūsų (Ukrainos ir Rusijos) santykių stabilumo laikotarpis, pagrįstas objektyvių formulių taikymu kainos atžvilgiu, tuo laisvesnė bus Ukraina, stipresnė jos nepriklausomybė, mažiau politizuota mūsų energetinė priklausomybė.“ Deja, šioms prognozėms buvo nelemta tapti realybe.
Ukrainos valdžia jau seniai vengia kalbėti apie žadėtas dujų lengvatas mainais į V.Janukovyčiaus – D.Medvedevo pasirašytą, o vėliau Aukščiausioje Radoje ratifikuotą sutartį, numatančią Rusijos laivyno pasilikimą Sevastopolyje mažiausiai iki 2047 m. Šią sutartį drąsiai galima vadinti didžiausia Kremliaus politine pergale per visus Ukrainos nepriklausomybės metus. Tačiau pažadai liko pažadais – rusiškų dujų kaina Ukrainai nuolat auga. Remiantis išankstiniais skaičiavimais, 2012–aisiais ji sudarys apie 414–416 JAV dol. už tūkstantį kub.m. Energetinė šalies priklausomybė didėja, dėl to vis stiprėja politinė įtampa tarp Rusijos ir Ukrainos.
Rusija diktuoja naujas sąlygas, kurias įvykdžius esą galima būtų kalbėti apie lengvatas dujų kainai. Viena iš pagrindinių – stojimas į Muitų sąjungą, kuriam kategoriškai nepritaria didžioji dalis šalies vadovo V.Janukovyčiaus aplinkos, ypač Rytų Ukrainos regiono verslininkai.
Diktatūros šešėlis
Tuo tarpu pats prezidentas V.Janukovyčius stengiasi nuosekliai puoselėti valstybinės žiniasklaidos sukurtą „efektyvaus vadybininko“ ir „patyrusio ūkininko“ įvaizdį, savo spaudos konferencijose pabrėždamas stiprios prezidentinės valdžios svarbą Ukrainai ir kaltindamas savo pirmtakus bei oponentus „žalingu šaliai politikavimu“. Taip pat V.Janukovyčius, kitaip nei buvęs prezidentas V.Juščenka, vengia kalbėti nepatogiomis Holodomoro, ukrainiečių trėmimų, bolševikų nusikaltimų Ukrainoje temomis, o jo kalbos valstybinių švenčių proga yra gana aptakios ir skirtos politkorektiškoms šalies modernizavimo ir piliečių gerovės užtikrinimo temoms.
Ukrainos Konstitucinis Teismas galutinai prarado realius įgaliojimus. Visi naujausi šios institucijos nutarimai yra palankūs būtent prezidento institucijai. Verta prisiminti liūdnai pagarsėjusį pernykštį Konstitucinio Teismo nutarimą, kuris panaikino 2004–aisiais parlamento priimtas demokratines reformas ir grąžino galioti pirminį 1996–ųjų Konstitucijos variantą, suteikiantį gana plačias vykdomosios valdžios galias Prezidentui.
Ukrainos parlamentas, nuo „oranžinės revoliucijos“ laikų garsėjęs savo „maištingumu“, iš esmės tapo Prezidento administracijos teikiamų įstatymų projektų vienbalsio tvirtinimo organu. Parlamentinė koalicija, susibūrusi iš karto po prezidento rinkimų, kurios nemažą dalį sudaro perbėgėliai iš J.Tymošenko bloko ir V.Juščenkos partijos frakcijų, išlieka gana stabili. Dauguma jų – pasiturintys žmonės, turintys savo verslo įmones, kurioms politinis nestabilumas yra gana pavojingas.
Taigi dauguma valdžios įgaliojimų pamažu susitelkia vieno žmogaus – šalies prezidento – rankose.
Opoziciją drasko nesutarimai
Politinės opozicijos neveiksnumo akivaizdoje suaktyvėjo pilietiniai protestai: buvę Černobylio ir Afganistano kampanijų veteranai, nepatenkinti lengvatų atėmimu, kelis kartus rinkosi į daugiatūkstantinius mitingus ir netgi bandė šturmuoti parlamento pastatą.
Pati Ukrainos opozicija, kamuojama nesutarimų, ir vėl bando sutelkti pastangas ir tapti realia alternatyva režimui šiais metais vyksiančiuose Aukščiausios Rados rinkimuose. Sausio 22–ąją, Ukrainos vienybės dienos proga, vykusiame mitinge, kuriame dalyvavo keliasdešimt tūkstančių žmonių, buvo paskelbta opozicijos bendrų veiksmų deklaracija.
Kol kas išryškėjo trys stipriausios opozicinės politinės grupės: Julijos Tymošenko partija „Batkivščyna“ („Tėvynė“), jauno ir perpektyvaus buvusio kandidato į prezidento postą Arsenijaus Jaceniuko partija „Front zmin“ („Permainų frontas“) ir žymaus Lvovo politiko Oleho Tiahnyboko radikalių tautininkų susivienijimas „Svoboda“ („Laisvė“).
Pirmoji neturi apibrėžtos politinės ideologijos ir iš esmės remiasi tik Julijos Tymošenko autoritetu ir jos idėjomis, todėl, jai esant kalėjime, tolimesnės „Tėvynės“ veiklos perspektyvos yra gana miglotos. Kiti šios partijos politikai vargu ar galės pasiekti J.Tymošenko populiarumo lygį. Ukrainos politinių apžvalgininkų duomenimis, yra pasiūlymų oficialiai perduoti partijos vairą politinės patirties neturinčiai J.Tymošenko dukrai Jevhenijai (taip pat leisti jai tapti rinkimų sąrašo lydere), siekiant išsaugoti dabartinės lyderės šalininkų balsus.
Antroji sutelkė aplink save daugybę smulkių dešiniojo centro krypčiai priskiriamų politinių jėgų – nuo nuosaikių liberalų iki konservatorių ir tautininkų, todėl akivaizdu, kad ideologijų trintis partijos viduje ateityje taps neišvengiama. Vis dėlto beveik visos dešiniosios jėgos įvardija „Permainų frontą“, kaip vienintelę galimybę, turėti savo frakciją kitoje parlamento kadencijoje. Jos lyderis – A.Jaceniukas, „oranžinės“ valdžios metais dirbęs užsienio reikalų ministru ir kurį laiką vadovavęs dabartiniam parlamentui, prezidento rinkimuose užėmė 4 vietą , surinkęs beveik 7 proc. balsų.
Pagaliau trečioji partija pasižymi gana radikaliais pareiškimais, o savo ideologiją įvardija kaip „socialnacionalistinę“. Ši partija yra gana populiari Vakarų Ukrainos regione, ypač Lvovo apskrityje. Per pastaruosius savivaldybių tarybų rinkimus šiai partijai pavyko pelnyti daugumą apskričių, rajonų ir miestų tarybų mandatų net trijose – Lvovo, Ivano–Frankivsko ir Ternopolio – apskrityse.
Atsižvelgus į minėtas aplinkybes, akivaizdu, kad bendro opozicijos sąrašo iki šių metų pabaigos opozicijai sudaryti nepavyks. Geriausiu atveju šios politinės jėgos gali susitarti dėl atskirų kandidatų bendro palaikymo tam tikrose vienmandatėse rinkiminėse apygardose.
Ukrainos politiniai apžvalgininkai yra kritiški susiskaldžiusios opozicijos rinkiminių perspektyvų atžvilgiu. Dauguma jų yra įsitikinę, kad valdžia veiksmingai išnaudos visas administracinio resurso teikiamas galimybes centriniu ir vietiniu lygiu. Tai leis proprezidentinei „Regionų partijai“ tapti nevaržoma rinkimų nugalėtoja.
Tenka apgailestauti, kad, reaguodamas į akivaizdų susidorojimą su politiniais oponentais, Europos Parlamentas apsiribojo tik švelnia rezoliucija, smerkiančia „abejotiną teismo sprendimą“. Europos politinis elitas turi suvokti, kad Ukraina, atsigręždama nuo Vakarų demokratijos principų, tampa vis labiau panašesnė į kaimyninę Baltarusiją, valdomą diktatoriaus A.Lukašenkos ir Rusiją, valdomą valdžios maniako V.Putino.