Nuotaikos prieš referendumą atskleidžia skeptišką nemažos dalies olandų požiūrį į ES kaip „supervalstybę“ bei jų abejingumą Ukrainos likimui.
Nors Olandijos parlamentas ES sutartį su Ukraina jau ratifikavo sausio mėnesį, tačiau euroskeptiškoms grupėms pavyko surinkti daugiau nei 450 tūkst. rinkėjų parašų referendumui surengti. Pagal naujausias nuomonių apklausas, prieš sutartį pasisakytų virš 55 procentų rinkėjų. Tiesa, referendumo rezultatai galios tik tuo atveju, jei jame dalyvaus ne mažiau 30 proc. rinkimo tiesę turinčių piliečių.
Ir nors tai – tik patariamasis referendumas, bet Nyderlandų premjeras Markas Rutte pranešė, jog vyriausybė atsižvelgs į jo rezultatus, o nusvėrus balsams prieš asociaciją, iš naujo pateiks šį klausimą svarstyti parlamente.
Dvi parlamentinės partijos, kairioji socialistų ir Geerto Wilderso dešiniųjų populistų, asociacijos sutarčiai nepritarė ir anksčiau. O socialdemokratai ir krikščionys demokratai žadėjo po referendumo palaikyti daugumos nuomonę.
Tokiu pažadu jie, ko gero, bus paspendę sau spąstus. Asociacijos priešininkams referendume laimėjus, susvyruos ir visa sutartis su Ukraina, nes formaliai ji gali įsigalioti tik pritarus visoms ES valstybėms.
Olandai seka britų pėdomis: didėja jų skepticizmas Europos Sąjungai
Kaip atskleidžia interviu su referendumo organizatoriais, jiems rūpėjo ne vien ES asociacija su Ukraina, bet ir pačios Olandijos santykis su Bendrija. Dalis olandų nepatenkinti ES projektu bei jų šalies vieta jame ir naudoja šį referendumą sąskaitoms su Briuseliu suvesti. Vienas iš iniciatorių, istorijos profesorius Arjanas van Dixhoornas, Vokietijos radijui „Deutschlandfunk“ aiškino, jog tolimesnis jų tikslas – referendumas dėl išstojimo iš Europos Sąjungos.
„Privalome gelbėti mūsų demokratiją. Nes įvyko valdžios perėmimas – su mūsų politinio elito sutikimu: jis palaimino Lisabonos sutartį, nors dauguma olandų 2005 metų referendume aiškiai prieš ją pasisakė. Taip radosi nauja supervalstybė, kurioje Olandija buvo degraduota į provinciją“, – sakė jis.
Kitas referendumo iniciatorius, jaunas teisės filosofijos daktaras Thierry Baudetas, Vokietijos savaitraščio „Die Zeit“ paklaustas, ar nebijo, kad savo veikla padės Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui griauti Europą, nedvejodamas atsakė: jei V. Putinas nori susilpninti Europą, „remiu tai iš visos širdies. Aš ir pats noriu ją destabilizuoti“. Jis sakėsi nekenčiąs šios Europos, kuri įsikūnijusi Briuselyje. Ji esanti nedemokratiška, griauna tai, kas saugotina, ir plečiasi be galo, be krašto.
„Neokonservatyvūs nacionalistai, tradiciniai socialistai, anarchiški blogeriai – visi jie mato Europos Sąjungoje priešą, o referendume – parankų būdą šiam priešiškumui išreikšti. Nyderlandų atvejis akivaizdžiai parodo, kaip lengvai dabar galima kurstyti emocijas prieš ES. Ir kaip sunku tam kurstymui pasipriešinti“, – apibendrina „Die Zeit“ žurnalistas Matthias Krupa.
Olandų socialistai bijosi užrūstinti V. Putiną
Socialistai prieš asociaciją su Ukraina turi savų argumentų. Jie mano, kad sutartis olandams galėtų kainuoti milijardus mokesčių mokėtojų pinigų ir prarastas darbo vietas.
„Nes asociacijos sutartis yra ne kas kitas, kaip tik pirmoji pakopa į narystę Europos Sąjungoje, – aiškina socialistų frakcijos parlamente vadovas Emile Roemeris. – Tai – vieša paslaptis. Ukrainos politikai jau mato save po penkerių metų sėdinčius Europos parlamente! Juk taip buvo ir su kitomis šalimis, kurios dabar priklauso Bendrijai. Liaukitės vedžioję rinkėjus už nosies!“
„Nesąmonė!“ – atsikerta asociacijos šalininkai, visų pirma – vyriausybinės dešiniųjų liberalų ir socialdemokratų partijos. Apie mokesčių mokėtojų pinigus ar laisvą asmenų judėjimą negali būti ir kalbos, čia kalbama tik apie prekybos sutartį ir stabilumą nestabiliais laikais.
Be to, kairieji asociacijos kritikai bijosi provokuoti Rusijos prezidentą V. Putiną ir kartoja Kremliaus argumentus, esą, asociacijos sutartimi Europa supriešinanti Ukrainą, verčianti ją apsispręsti tarp Rusijos ir Europos. To pasekmė – Maidanas ir „pilietinis karas“.
Premjeras M. Rutte atmeta tokius realybę iškraipančius argumentus: „Europa nenori vienašalių santykių su Ukraina, tai rusai nori tokių santykių! Kai jie okupuoja dalį Ukrainos teritorijos, o kitoje sukelia karinį konfliktą – negi galima tai laikyti Europos kalte?“
Ar neprikišo nagų Maskva? Įrodymų nėra, yra tik įtarimai
Jau vien iš to, kaip atidžiai propagandinis Maskvos portalas vokiečių kalba „Sputniknews“ seka ir komentuoja Olandijos piliečių nuotaikas prieš referendumą, galima spręsti, kaip be galo smagu Kremliui būtų išgirsti kuo garsesnį Olandijos „ne“ Ukrainai.
JAV saugumo tarnybų tvirtinimą, kad Rusija Nyderlanduose rėmė kampaniją už referendumą, „Sputniknews“ atmeta kaip niekuo nepagrįstą išmislą.
„Norėčiau paprieštarauti visiems, kurie manosi net ir šiame referendume atpažįstantys „Maskvos ranką“. Juoba kad mes į tokius reikalus niekada nesikišame“, – cituoja propagandinis portalas Rusijos ambasadorių Europos Sąjungoje Vladimirą Čižovą.
Taip, įrodymų, jog už referendumo iniciatyvos kyšotų Kremliaus bokštai, išties nėra. Tačiau akivaizdu, jog Maskvos propaganda joja ant referendumo bangos.
Kaip pastebi savaitraštis „Die Zeit“, dabar olandų „interneto forumuose ėmė įtartinai aktyviai reikštis Rusijos specialistai, perteikiantys Kremliaus požiūrį į Ukrainą.“
Pasigaunama ir olandams itin skaudžios temos: ir toliau skleidžiamos abejonės, jog 2014 metų vasarą keleivinį lėktuvą MH17 numušė prorusiški separatistai.
O kam rūpi Ukraina?
Olandas Robertas van Vorenas, pagal specialybę sovietologas, pastebi, kad asociacijos su Ukraina priešininkai griebiasi visų įmanomų argumentų, mėgindami parodyti, kodėl „ne“ yra teisingas atsakymas.
Balsuoti prieš asociaciją jiems reiškia balsuoti prieš Briuselio valdžią, prieš nuo paprastų žmonių nutolusią politiką, prieš globalizaciją ir multinacionalinių koncernų valdomą pasaulio ekonomiką ir – ne paskutinėje vietoje – prieš pabėgėlių politiką, prieš islamą Vakarų Europoje, prieš tariamą olandų tapimą svetimais savo pačių žemėje.
„Argi ne keista? Argumentų, susijusių su Ukraina, beveik negirdėti, – pastebi R. van Vorenas. – Taip, kalbama, esą, šaliai vadovauja dešinieji ekstremistai ir kad Ukrainoje stiprūs neofašistiniai sąjūdžiai. Bet juk žinome, kad tai – Maskvos skleidžiama propaganda. Ir kad iš tikro būtent Vakarų Europoje, o ne Ukrainoje, tie neofašistiniain sąjūdžiai stipresni (jau nekalbant apie didžiausią fašistinį Europos sąjūdį, išsiplėtojusį pačioje Rusijoje).“
„Taip, kalbama, kad Ukraina yra korumpuota, kad jos ūkis – tikra bėda ir kad visa tai Europai kainuotų kupetą pinigų. Tačiau negirdėti kalbų apie tai, kad Ukraina kaipo didžiausia Europos valstybė turi ir milžinišką ekonominį potencialą, kad yra didžiulė realizavimo rinka Europos firmoms ir kad tiesiog stebuklui prilygsta tai, jog, nežiūrint dvejus metus trunkančio karo ir Maskvos ekonominės blokados, šalis vis dar funkcionuoja, o infliacija dar nepasiekė pragaištingų mastų.“
Ištarę „ne“ Ukrainai, olandai nusipelnytų paniekos, – sako olandų sovietologas
Kovo pradžioje ES komisijos prezidentas Jeanas Claude'as Junckeris ragino olandus pasisakyti už asociacijos su Ukraina sutartį. „Žinau olandus turint sveiką nuovoką, todėl tikiuosi, kad jie balsuodami pasakys „taip“, – sakė Junckeris. Jis sakė negalįs įsivaizduoti, kad sena pirklių tauta atmestų prekybos sutartį.
Drauge ES komisijos pirmininkas paskubėjo nuraminti olandus, kad per ateinančius 20-25 metus Ukraina tikrai netaps nei Bendrijos, nei NATO nare.
„Sputniknews“ savo portale cituoja tik negatyviąją J. C. Junckerio komentaro dalį: olandų „ne“ galėtų sukelti „kontinentinę krizę“. Tokioje krizėje propagandinis Kremliaus „palydovas“ įžvelgia šansą: ji galbūt priverstų Bendriją peržiūrėti savo Rytų politiką, kuri dabar esanti tik „šukių krūva“.
R. van Vorenui olandų „ne“ Ukrainai būtų skaudus moralinis smūgis. Ir nusivylimas tautiečiais: „Tiesiog paradokslu, kad šalies, kuri po Antrojo pasaulinio karo nuolatinės Sąjungininkų paramos dėka išsikapanojo ir tapo viena turtingiausių pasaulio šalių, kad tos šalies gyventojai dabar sau ramiai atsilošia ir iš egoistinių sumetimų užkerta kelią į geresnę ateitį kitiems. Tai ne tik paradoksalu, bet ir žema, o ukrainiečių valstybės gimimo (1991) bei atgimimo (2014) liudininko akimis – tiesiog nusipelno paniekos.“