Kovo mėnesį pasiektame susitarime tarp Turkijos ir EK bevizių kelionių galimybė buvo numatyta, jei Turkija įvykdys tam tikrus reikalavimus, tačiau konkretus terminas nebuvo nenustatytas. Dabar Turkija pateikė ultimatumą, kad bevizis režimas būtų įvestas nuo spalio mėnesio.
Tačiau, kaip teigia B. Riegertas, pačiai Turkijos valdžiai dėl to kiltų papildomų problemų, nes šalis gana greitai privalo įvykdyti likusius 7 iš 72 ES nustatytų reikalavimų, antraip jos piliečiams nebus leista į ES keliauti be vizų.
Tačiau Turkija pripažino, kad ji neįvykdys bent vieno reikalavimo – sušvelninti savo kovos su terorizmu įstatymus, – todėl ji pati nesugebės užtikrinti, kad susitarimas būtų pasiektas iki spalio mėnesio, nors pati tokį ultimatumą ir pateikė.
Bevizis režimas būtų paprasčiausias R. T. Erdogano trofėjus
„Ankaros grasinimas – viso labo absurdo teatras, skirtas vidaus auditorijai ir niekaip nepadedantis spręsti problemos. Kalbos apie tai, kad susitarimas dėl pabėgėlių gali būti panaikintas, nėra naujos – Turkija jau siekė vizų režimą liberalizuoti iki liepos pirmosios. Tačiau praėjus terminui jokių veiksmų nebuvo imtasi“, – griežtos nuomonės laikosi B. Riegertas.
Turkijos valdžiai reikia leisti aiškiai suprasti, kad bevizės kelionės taip pat yra ir politinis klausimas, mat sunku tikėtis, kad dėl vizų režimo pavyks susitarti, kol Turkijoje po nepavykusio pučo galioja nepaprastoji padėtis, o prezidentas imasi drastiškų priemonių.
„Vizų režimo liberalizavimas visų pirma yra politinis trofėjus, kurį Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas nori išsireikalauti iš ES. Praktiniu požiūriu bevizis režimas mažai ką keistų kasdieniame turkų gyvenime. Nors vizą gauti nelengva ir brangu, 90 procentų pateikusių prašymą turkų ją gauna. Tiems, kas nori arba kam tenka keliauti, neįveikiamų problemų nekyla“, – pabrėžia Berndas Riegertas.
Kol kas pabėgėlių grąžinimas į Turkiją – greičiau išimtis
Siekdama spręsti pabėgėlių problemą, Europos Sąjunga Vokietijos kanclerės Angelos Merkel iniciatyva sudarė susitarimą su Turkija. Pakako uždaryti Graikijos ir Makedonijos Respublikos sieną ir sudaryti sąlygas pabėgėlius grąžinti iš Graikijos salų į Turkiją, ir daugelis pabėgėlių ir migrantų atsisakė mėginimų patekti į Europos Sąjungą Egėjo jūra.
Iš tiesų į Turkiją grįžo vos keli šimtai žmonių. Nedaugelis iš jų yra sirai, atsižvelgiant į tai, kad Graikijoje prieglobsčio procesas užtrunka ilgiau, nei planuota. Todėl Turkijos vaidmuo yra labiau susijęs su pagalba pabėgėliams ir migrantams savo teritorijoje, nei su grąžinamų prieglobsčio prašytojų priėmimu. Be to, labdaros organizacijos jau pradeda gauti šiai veiklai skirtas ES lėšas, kad ir ką sakytų T. R. Erdoganas.
Turkija, lygiai kaip ir ES, gali nutraukti susitarimą dėl pabėgėlių, nes tai tik politinė deklaracija, o ne teisiškai įpareigojantis susitarimas, pagrįstas tarptautine teise. Tačiau kas atsitiktų Turkijai persigalvojus? Ar pabėgėlių srautas staiga plūstelėtų per Egėjo jūrą? Sunku tiksliai pasakyti, bet ES ekspertai taip nemano, ypač jei liks uždarytas Balkanų maršrutas, kuriuo pabėgėliai iš Graikijos keliaudavo į Šiaurės Europą.
Nepakankamas solidarumas su Graikija
Graikija atsidūrė kebliausioje padėtyje. Didžiausias pavojus tas, kad ten gali įstrigti dar daugiau žmonių, ir nėra jokių garantijų, kad kitos valstybės narės padės šią problemą spręsti. Tačiau gali būti, kad tai daroma sąmoningai – juk kuo prastesnė bus padėtis Graikijoje, tuo mažiau žmonių mėgins patekti į Europą.
Jeigu pabėgėlių srautas iš Turkijos į Graikiją vėl išaugtų, ES bent jau formaliai turėtų apsvarstyti galimybę juos paskirstyti valstybėms narėms. Tačiau pasiekus susitarimą su Turkija, nuo balandžio mėnesio ES pabėgėlių antplūdžio pavyksta išvengti.
„Tačiau padėtis gali iš esmės pablogėti, jei T. R. Erdoganas įgyvendintų prieš metus paskelbtą grasinimą pabėgėlius susodinti į autobusus ir išsiųsti į Graikiją ar Bulgariją. Galbūt tuo sunku patikėti, tačiau, atsižvelgiant į politinę padėtį Turkijoje po nepavykusio pučo, viskas yra įmanoma“, – konstatuoja „Deutsche Welle“ korespondentas.