Kad ir kaip keistai tai skambėtų, yra pagrindo teigti, kad Trečiasis pasaulinis karas, deja, jau vyksta, nors jis ir ne toks, kokį jį įsivaizdavo daugelis futurologų – kaip didžiųjų valstybių susidūrimą tankų mūšiuose Šiaurės Vokietijos lygumose.
Vienas iš svarbiausių klausimų yra tai, ar dabartiniai, palyginti, mažo masto karai iš tiesų galėtų peraugti į realų didžiųjų valstybių konfliktą, kuriame dalyvautų bent jau JAV, Rusija ir Kinija.
Greičiausiai dar esame ne pačiame pavojingiausiame taške nuo 1945 m. – padėtis per 1962 m. Kubos raketų krizę ir XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje atrodė daug grėsmingesnė. Tačiau akivaizdu, kad gyvename rizikingais ir nestabiliais laikais.
Pasaulyje yra apie 195 valstybes. Galima sakyti, kad visiškai taikoje gyvena tik apie dešimtį šalių. Pasaulio taikos indekso duomenimis, taikiausia pasaulio valstybė yra Islandija, toliau – Danija, Austrija, Naujoji Zelandija, Portugalija, Čekija, Šveicarija, Kanada, Japonija, Slovėnija ir Suomija. Šiose ramybės oazėse gyvena labai maža pasaulio gyventojų dalis. Konfliktų, karų, pilietinių karų, sukilimų ir terorizmo kamuojamų šalių sąrašas yra daug ilgesnis – nuo plačiai nušviečiamų konfliktų Sirijoje, Afganistane, Irake, Ukrainoje ir Jemene iki mažiau žinomų konfliktų, tokių kaip narkotikų karai Meksikoje, neramumai Birmoje, konfliktas tarp Armėnijos ir Azerbaidžano ir neseniai pasibaigęs pilietinis karas Kolumbijoje.
Tad galima teigti, kad pasaulyje iš tiesų vyrauja karo padėtis, kaip niekada iki šiol mūsų gyvenamuoju laikotarpiu. Didžiajai daliai žmonijos tai tapo gyvenimo būdu. Žinoma, kiekvienas konfliktas yra skirtingas. Tokie šūkiai kaip „karas su terorizmu“ arba „karas su karinguoju islamizmu“ nelabai tiksliai atspindi tikrovę. Juk daugelyje šių konfliktų susiduria skirtingos karingojo islamizmo grupuotės, kai daugiau ar mažiau matoma konfrontacija tarp sunitų ir šiitų, pavyzdžiui, Sirijoje ir Jemene. Pastarojo meto tendencija yra ta, kad autonomiškos ar pusiau autonomiškos grupės arba tiesiog pavieniai asmenys, turintys tik transporto priemonę ar iš kontrabandininkų gautą ginklą, priskiria save grupuotėms „Al Qaeda“ ir „Islamo valstybė“, dažnai jau po to, kai įvykdo kokį nors išpuolį.
„Civilizacijų karas“, apie kurį mus perspėjo Samuelis Huntingtonas, netapo realybe. Tai bent jau ne didelių grupių valstybių tradiciniai karai geopolitinio lūžio zonose. Greičiau matome labai skirtingo dydžio ir pajėgumo veikėjų, kurie dažnai fragmentiški, chaotiški ir nenuspėjami, susidūrimą – nuo Jungtinių Amerikos Valstijų iki pavienio maniako su mačete traukinyje Vokietijoje.
Gausu įvairių netiesioginių karų, kuriuos nėra lengva priskirti Vakarų konfliktui su visais kitais. Jei Amerika nori palaikyti draugiškesnius santykius su Iranu ir Saudo Arabija, tai ką JAV palaiko netiesioginiame kare, kurį Teheranas ir Rijadas kariauja Jemene?
Dabar didžiausias pavojus yra susijęs su tuo, kad kils naujas šaltasis karas, kuris daug labiau tikėtinas nei Trečiasis pasaulinis karas, tačiau pastarasis gali išaugti iš pirmojo. JAV ir Rusijos santykiai – sudėtingiausi nuo Berlyno sienos žlugimo.
Kai JAV ir Rusija nesugeba bendradarbiauti iškilus bendrai grėsmei, tokiai kaip „Islamo valstybė“, pagrindo optimizmui yra mažai. Su Rusija flirtuojantis Donaldas Trumpas galbūt būtų naudingesnis pasaulio taikai nei dar vienas iš Clintonų šeimos JAV prezidento poste. Tačiau kokia kaina? Be to, D. Trumpas neslepia savo izoliacionizmo, menkina NATO reikšmę ir netiesiogiai siūlo Baltijos respublikas atiduoti V. Putinui kaip keletą nereikšmingų darinių, dėl kurių neverta rizikuoti Amerikos kariškių gyvybe.
Antra vertus, šaltasis karas į ginkluotą konfliktą gali būti peraugti daug greičiau, kaip 1914 m., kai karas prasidėjo tarsi iš giedro dangaus. Kai kurios arba visos 1914 m. vasaros pabaigoje Balkanų regione susidariusios sąlygos šiuo metu būdingos daugeliui taškų pasaulyje, įskaitant Baltijos šalis, Korėją, Pietų Kinijos jūros regioną, Ukrainą ir Artimuosius Rytus.
Tačiau ginkluotas konfliktas nereiškia, kad amerikiečiai su rusais kovotų karo lauke. Garantuoto abipusio sunaikinimo doktrina tebegalioja. Labiau tikėtina, kad, kaip ir per ankstesnįjį šaltąjį karą, jie stengtųsi nesikišti tiesiogiai ir leistų už juos kovoti savo statytiniams.
Kiekviename konflikte per Šaltąjį karą kovojo kariuomenės ar sukilėliai, už kurių stovėjo JAV, Sovietų Sąjunga ir kartais Kinija. Didžiosios valstybės panaudodavo ir savo pačių ginkluotąsias pajėgas. Tačiau tiesiogiai rusai ir amerikiečiai susidurdavo retai, jei apskritai tai kada nors yra įvykę. Mudžahedai, kurie kovojo su rusų okupantais ir jų marionetiniu režimu Afganistane? Su Pakistano pagalba juos apginklavo ir jiems patarė Centrinė žvalgybos agentūra (CŽA). Karai Korėjoje, Vietname, Angoloje (kur sovietai pasiuntė kubiečius, o JAV rėmė Pietų Afriką), Izraelio ir arabų konfliktas – visa tai daugiau ar mažiau buvo netiesioginiai karai, per kuriuos vietos subjektai arba didžiųjų valstybių sąjungininkai prarado daug daugiau civilių ir kariškių gyvybių nei JAV ar Sovietų Sąjunga.
Greičiausiai naujas šaltasis karas būtų (ir jau po truputį tampa) būtent toks, tik jo teritorija būtų platesnė, būtų naudojama daugiau mirtinų ginklų, būtų vykdoma daugiau teroristinių išpuolių, žūtų daugiau žmonių, būtų mažiau paisoma valstybių sienoms, o atitinkamai išaugtų ir didelio masto eskalacijos pavojus.