Robertas: ten karaliavo tyla
„Ačiū norui išsilyginti marškinius, kurie, panašu, taps mano laimingaisiais. Nebuvau parduotuvėje, kai tai nutiko.
Kai nuėjau į ją, pamačiau susispietusią grupę žmonių, tai gana neįprasta darbo valandoms pasibaigus. Einant pro mane prabėgo isteriškai verkianti ir rėkianti bei mamos ieškanti mergina, kur ji buvo, niekas nematė ir nežinojo.
Susijaudinęs priėjau prie parduotuvės ir pamačiau sudaužytą stiklą. Tai nėra labai neįprasta, tačiau kai nuėjau už kampo, prie pagrindinio įėjimo pamačiau dramatišką vaizdą. Didžiulė parduotuvės siena, bent 50 m, buvo susprogusi, sutirpusi (...). Tuo metu negalėjau rasti tinkamų žodžių suvokti tam, kas įvyko. Tačiau toliau buvo dar blogiau.
Tai tyla, kuri karaliavo ten. Kurią girdėjau, nes žmonės tylėjo. Būtų buvę geriau, jei jie kalbėtų, bet to nebuvo. Ten daugiau nebuvo po darbų pavargusių žmonių vakarinio pasivaikščiojimo, žmonių, perkančių alų, prekybos vežimėlių surinkėjų šūkavimo.
Ten buvo tyla... Pati keisčiausia tyla. Aš paskambinau 112 su ašaromis akyse ir vos galėjau prakalbėti, kad skubėtų čia, kad „Maximos“ parduotuvėje nugriuvo siena ir stogas, kad ten liko žmonės. Dispečerei jau kažkas skambino iki manęs, jos balsas buvo pilnas užuojautos ir raminimo. Aš sušnibždėjau paskutinį sakinį ir nurimau, tačiau be reikalo... Nes būtent ten sudužo mano širdis.
Daug žmonių rizikuodami bėgo į parduotuvę, kad padėtų kitiems. Buvau nustebintas jų drąsos. Jie grįžo iš griuvėsių, vienas ant rankų nešė vaiką. Jis buvo kruvinas, o žmonės ieškojo jo mamos...
Po to dar vienas vyras ant paletės su ratukais išvežė moterį, jai nebuvo galima judėti, tikriausiai ji stipriai nukentėjo, tačiau niekas nieko negalėjo pasakyti. Žmonės... Ten nebuvo gydytojo. Po minutės visą „Maximą“ apsupo visos įmanomos tarnybos – policija, greitosios pagalbos ekipažai, ugniagesiai...“.
Zanė: man teko antra galimybė, kitiems taip nepasisekė
„Skaudu, kad Latvijoje tam, kad neprarastų darbo, žmonės paaukojo savo gyvybes. Buvau parduotuvėje „Drogas“, prie kasos. Staiga buvome informuoti apie aukštos rizikos situaciją. Už manęs stovėjo jauna moteris su nėštumo testu. Išeidama iš „Drogas“, žvilgtelėjau į „Maximą“. Visos kasininkės sunkiai dirbo, net negalvodamos apie evakuaciją. Žinutė skambėjo latvių, rusų, anglų kalbomis (...).
Prisimenu jauną 20-ies metų vaikiną prie kasos aparato šalia vyresnio vyro. Pati elgiausi kaip laivyne: nerime – lauk! Prisipažįstu, maniau, kad ši žinutė tėra paviršutiniška, bet instinktyviai nuėjau prie durų, nors svarsčiau eiti į „Maximą“.
Skaudu, kad Latvijoje norėdami išsaugoti darbą, žmonės aukoja savo gyvybę. Remiantis įrodymais, betonas nukrito tiesiai ant kasų.
Mačiau, kaip įvyko antroji griūtis. Gelbėtojai kovojo su šiukšlėmis, kad patektų prie žmonių (...). Tie, kurie stovėjo lauke, pašoko. Kur dingo gelbėtojai, buvę viduje? Tą momentą viskas apsisuko. Ir naujienų reportaže pranešama – gelbėtojas mirė, gelbėdamas auką... (...)
Kai „Maximoje“ buvau informuota apie evakuaciją, buvo likusi valanda iki nelaimės. Parduotuvė buvo pilna žmonių. Kodėl taip nutiko? Man teko antra galimybė, kitiems taip nepasisekė (...)“.
