Toks vaizdelis Australijoje – greičiau ne išimtis, o taisyklė. Australams jau seniai pavydima teigiamo požiūrio į gyvenimą ir gebėjimo atsipalaiduoti.
Kaip teigia antropologijos mokslų daktarė Tanya King iš Australijos Viktorijos valstijos Deakino universiteto, „dažniausiai tokio požiūrio į gyvenimą pavyzdžiais įvardijamas australų egalitarizmas (doktrina, teigianti, kad visi individai žemėje yra lygūs – red.), humoro jausmas ir neformali kalba“.
Šios australų būdo savybės nieko nestebima. Kalbos žaismę ir lengvumą puikiai iliustruoja tokių šalies rašytojų kaip Banjo Patersono ir Henry Lawsono kūryba. Puikus pavyzdys ir tai, kaip 1977 metais buvęs Australijos kriketo žaidėjas Dennisas Lillee pasveikino karalienę: „Gerą dieną, kaip laikaisi?“. O štai 2012 metais televizijos laidoje tuometinis ministras pirmininkas Bobas Hawke‘as sau ramiausiai siurbčiojo alų.
Įdomiau ne tai, kokie yra australai, o tai, kodėl jie būtent tokie. Kas formavo Australijos kultūrą? Kas lemia, jog šio žemyno gyventojai tokie atsipalaidavę ir moka džiaugtis gyvenimu (ar bent jau taip atrodo)?
Anot T. King, betarpiškumo bendraujant jausmas – vieni kitus australai priima kaip lygius – siekia žemyno apgyvendinimo istorijos pradžią.
„Egalitarizmas susijęs su tautos formavimosi procesais“, – teigia mokslininkė ir paaiškina: Australijos istorijos pradžioje XVIII amžiuje į žemyną perkelti nuteisti asmenys neretai sulaukdavo labai neigiamos vietinių reakcijos, vietos valdžia neretai iš jų atimdavusi net esmines žmogaus teises. Vadinamoji kalinių klasė, kurios daugumą sudarė darbininkų klasės britai ir airiai, negalėjo siekti tų pačių privilegijų ir teisių, kurios buvo suteikiamos imigrantams be baudžiamosios praeities. Pastarieji dar ir viešai burnojo, kad vienodų teisių suteikimas nuteistiesiems būtų ne kas kita, o „parama nusikalstamumui“.
Būtent dėl šios priežasties daugumai Australijoje apsigyvenusių nuteistųjų egalitarizmo dvasia tapo garbės reikalu. Nors jie ir buvo nušalinti nuo valdžios, švietimo ar galimybės užsidirbti, visi iki vieno karštai tikėjo lygybės idėjomis.
Įdomu tai, jog po XIX amžiaus 6-ojo dešimtmečio atvykstantieji jau nebebuvo tiek apžavėti lygybės idėjomis. Tokį pokytį lėmė faktas, jog jų gimtinėse – Didžiojoje Britanijoje, Airijoje ir Kinijoje – tai nebuvo itin akcentuojama vertybė. Nepaisant to, ir šie žmonės daug prisidėjo formuojant nacionalinį šiandieninės australų tautos charakterį.
„Žmonės čia atvykdavo viską pradėti nuo pradžių, atversti naują švarų lapą, pabėgti nuo griežtos klasių sistemos, tuo metu galiojusiomis Didžiojoje Britanijoje ir kitose pasaulio šalyse“, – akcentuoja T. King.
Egalitarinė Australijos dvasia aktuali ir šiandien. Štai kodėl sąskaita už vakarienę viename prabangiausių Sidnėjaus restoranų dalijama po lygiai, nepaisant valgiusiųjų pajamų skirtumų. Štai kodėl karalienę galima sveikinti paprastais žodžiais „Gerą dieną“, kai patiems britams toks familiarumas atrodo mažų mažiausiai šokiruojantis.
Būta laikų, kai tokia lygybė nebuvo toks jau teigiamas dalykas. Verta prisiminti vadinamąjį Aukštos aguonos sindromą – tendenciją abejoti ar menkinti tuos, kuriems pavyko susikrauti didesnį turtą ar pelnyti didesnę pagarbą visuomenės akyse. Tai reiškia, jog australai kartais viską pernelyg supaprastina, o tuos, kurie stengiasi labiau ir dirba sunkiai, nepelnytai traukia per dantį.
Štai kaip šiais metais Setho Meyerso televizijos laidoje „Late Night“ Australijos televizijos garsenybė Ruby Rose sureagavo į vedėjo pastabą, jog ji garsi: „Tokie jūsų žodžiai man privirs košės. Mano gimtinėje žmonėms nepatinka girdėti tokius dalykus“.
Pakeliui iš Sidnėjaus į Melburną, važiuojant Ramiojo vandenyno greitkeliu, einančiu pro pakrantės miestus ir miestelius, išryškėja dar viena itin ryški australų savybė. Straipsnio autorius, gulinėdamas Pambulos paplūdimyje, nugirdo vietos žvejus, šnekančius slengu, kurį suprasti gali tik patys australai.
Laisva kalbos interpretacija, kurią noriai naudoja australai, ir daugybė pačių įvairiausių santrumpų, anot ekspertų, taip pat greičiausiai siekia tuos laikus, kai į žemyną plūdo kaliniai.
Tokios nuomonės darbe „The Australian Language“ laikosi ir filologas Sidney‘is Bakeris. Jis teigia, kad „nė viena kita visuomenės klasė nėra taip puikiai įvaldžiusi naujų terminų, nusakančių naujas gyvenimo sąlygas, kūrimo proceso“.
Londono darbininkų klasės slengas Australijoje įgavo dar kitą formą. Sakiniai ir žodžiai trumpinami taip drastiškai, jog kartais atrodo, kad kuriama tiesiog nauja kalba. Štai keli paprastų žodžių trumpinimo pavyzdžiai: good day virsta g‘day, afternoon tampa arvo, barbecue – barbie.
Melburno Deakino universitete Australijos studijas dėstanti mokslų daktarė Tanja Luckins įsitikusi, jog tokia kalbos vartosenos kultūra – tautos paprastumo įrodymas. „Australams tiesiog nesinori visko vertinti oficialiai ir labai rimtai“, – samprotauja akademikė.
Sunki pradžia tik persikėlus gyventi į žemyną prisidėjo ir formuojantis gana sausam, savęs menkinimu persmelktam ir sarkastiškam tautos humoro jausmui. Nors kai kuriose šalyse juokauti sudėtingose ir sunkiose situacijoje laikoma blogo tonu ženklu, australams tai negalioja – jie net juodžiausiomis akimirkomis randa iš ko pasijuokti.
Važiuojant jau minėtuoju greitkeliu, pro akis šmėsteli keli juodi medžiai – neseniai apylinkes siaubusių krūmynų gaisrų palikimas. Apie gaisrus vairuotojus perspėjantis ženklas apsilydęs ir pakrypęs į šoną, tačiau vis dar galima įžiūrėti šokčiojančios kengūros siluetą. Už jos kažkas nupiešė liepsnų: atrodo, kad degtų gyvūno uodega – galbūt tai užuomina į vieną australų vaikišką dainelę, kurioje pasakojama apie užsidegusią kengūros, prisėdusios ant telefono laido, uodegą.
Žiūrėti į žmonių išradingumą be šypsenos – neįmanoma misija. Tai puikiausias pavyzdys, jog šalies žmonių nesutrikdys ir neapstulbins niekas. Kaip ten bebūtų, net ir šis juokas nėra vien nerūpestingas fasadas: svarbesnė jo nešama žinutė apie stiprybę ir nenorą pasiduoti net didžiausių negandų akivaizdoje.
Lankantis Australijoje negalima nepastebėti ir dar vieno dalyko – erdvės. Kaip teigia T. Luckings, būtent laisvės ir erdvės pojūtis, gausybė laisvo laiko ir malonus klimatas padėjo australams atsipalaiduoti ir pozityviai žvelgti į gyvenimą.
„Laisvalaikio svarba australams ryškiai pastebima dar nuo XIX amžiaus 6-ojo dešimtmečio. Viktorijos valstija buvo pirmoji vieta visame pasaulyje, kur imta taikyti aštuonių valandų tvarka: aštuonios valandos darbui, aštuonios valandos miegui, aštuonios valandos poilsiui“, – sako T. Luckings.
Nors šiais metais tokį darbo ir poilsio valandų balansą išlaikyti ir labai sunku (2007 metais Australijos statistikos biuro duomenys rodo, kad net trečdalis australų dirba viršvalandžius), Australija ir toliau įvardija kaip šalis, kur žmonės turi daugiausia laisvo laiko.