Štai iš Prancūzijos atvykusi buvusio „Islamo valstybės“ nario našlė svajoja apie poilsį prie Viduržemio jūros, apie kaitinimąsi su bikiniu saulėtame paplūdimyje. O Sirijos Chomso mieste anglų kalbos mokytoja dirbusi moteris prisimena, kaip pakeliui į Turkiją jai teko apsistoti Rakoje.
Šiame mieste, kaip pati teigia, ir sutiko bei pamilo iš Maroko kilusį grupuotei priklausiusį vyrą. Atvykimo į Raką – „Islamo valstybės“ narių kalifato centru tituluojamą miestą – istoriją pasakoja ir trys seserys iš Indonezijos. Jaunos moterys dabar apgailestauja, kad tada patikėjo pažadais apie nemokamą mokslą ir sveikatos priežiūrą.
Ne viena dešimtis iš „Islamo valstybės“ gniaužtų ištrūkusių nuotakų kartu su vaikais dabar atsidūrė gerokai perpildytame betoniniame kalėjime, stūksančiame karščiu tvoskiančios Sirijos dykumos platybėse. Moterys yra atskirtos nuo likusios pabėgėlių stovyklos, įsikūrusios Ain Issa mieste, esančiame už 50 km į šiaurę nuo faktine „Islamo valstybės“ sostine laikomos Rakos.
Monpeljė mieste Prancūzijos pietuose gimusi Saida yra viena iš „Islamo valstybei“ priklausiusių kovotojų žmonų, iš miesto pabėgusi tada, kai prie jo ėmė artintis JAV remiamos pajėgos. Daugeliui moterų teko sumokėti nelegaliai žmones gabenantiems asmenims, kad šie padėtų išsigauti iš Rakos apylinkių. Kaip tik ten jos ir buvo sulaikytos kurdų pajėgų, o vėliau atgabentos į šį kalėjimą.
„Myliu gyvenimą, mėgstu dirbti, man patinka dėvėti džinsus, dažytis, myliu savo tėvus, – sako gėlėtą skarelę ryšinti Saida. – Vienintelis dalykas, kurio noriu, – tai sėsti į savo automobilį ir grįžti namo.“
Ji glaudžia prie savęs 14 mėnesių sūnelį. Berniuko veidas nusėtas vabzdžių įgėlimų žymėmis. Jų daugybė, nes nuo tada, kai pėsčiomis iškeliavo iš Rakos, jau ištisą mėnesį gyvena laukinės gamtos sąlygomis. Saida pasakoja, kaip su vyru, kovotoju, vardu Yassine, sumokėjo nelegalios imigracijos tarpininkams net 6 tūkst. JAV dolerių (beveik 5,2 tūkst. eurų), kad šie išvestų juos iš miesto. Yassine kelionėje žuvo, tad ji su vaiku liko viena.
Saida, kaip ir kitos panašaus likimo užsienio šalyse anksčiau gyvenusios moterys, į vadinamąjį Islamo kalifatą atvyko suviliotos naujo gyvenimo su tvirtos valios ir tikėjimo vyrais perspektyvos.
Deja, visos be išimties teigia, kad tai, su kuo netrukus neišvengiamai susidūrė, iš esmės skyrėsi nuo vylingų pažadų: moterų bendrabučiuose tvyrojo priešiškumas, neretai prasiverždavo agresija, o „Islamo valstybei“ ištikimi jų vyrai buvo tiesiog apsėsti seksualinių potyrių troškimo, todėl dažna atvykėlė ryždavosi skirtis, o tada vėl tuoktis. Kai kurios taip yra padariusios net po šešis kartus.
Iš Prancūzijos kilusi moteris prisimena, kaip atvykusi Raką netrukus buvo apgyvendinta moterų bendrabutyje, kurį pati įvardijo žodžiu „madafa“. Jame įkurdintos moterys laukdavo, kol jas pasirinks „Islamo valstybės“ principams ištikimi kovotojai. Moteris sako buvusi šokiruota bendrabutyje galiojusių taisyklių, taip pat skubių pasimatymų organizavimo, kurį butų galima pavadinti pagal džihadistų standartus veikiančios pažinčių programėlės „Tinder“ variantu.
„Į tokią madafą atvykusi moteris turėjo sudaryti savotišką gyvenimo aprašymą, – pasakoja Saida. – Jame turėjo nurodyti savo amžių, vardą, pavardę, pateikti šiokios tokio savo asmenį apibūdinančios informacijos, taip pat įvardyti, kokius vyro bruožus labiausiai vertina. Panašius gyvenimo aprašymus užregistruodavo ir vyrai. Pagal tai buvo organizuojami pasimatymai.“
„Susitikę, vyras ir moteris 15–20 minučių pasišnekučiuodavo, o tada turėdavo apsispręsti, tinka vienas kitam, ar ne. Jei abu prieidavo prie vieningos nuomonės, susituokdavo. Viskas vykdavo labai greitai“, – pridūrė Saida.
Sirijoje anglų kalbos mokytoja dirbusi May yra kilusi iš Chomso. Ji prisipažįsta, kad į Raką atvyko ne meilės ieškoti. Tame mieste jai teko apsilankyti pakeliui į Turkiją. Joje May ketino apsigyventi po savo vyro žūties nuo snaiperio kulkos. Trumpam su vaikais apsistojusi draugės namuose ji sutiko Bilalą – kaimynystėje gyvenusį vyrą.
„Maniau, kad pats Dievas man jį atsiuntė“, – su šypsena sako moteris.
Kaip ir daugelis įkalintų „Islamo valstybės“ kovotojų žmonų, Mai Bilalą apibūdina kaip dorą vyrą, pacifistą, anaiptol nenorėjusį kariauti. Vis dėlto moteris prasitarė, kad kitoms Rakoje įsikūrusioms moterims pasisekė kur kas mažiau.
„[Iš Europos atvykusios moterys] žvalgosi į „Islamo valstybės“ gretas papildžiusius europiečius vyrus. Jos negali nematyti, kokie jie stiprūs ir galingi, nes yra šitaip apsiginklavę, todėl mano, kad su jais galės jaustis saugios. Tokia vizija įgyvendinama tik filmuose. Daugelis patyrė tikrą šoką, nes vos tik susituokdavo su kuriuo nors vyru, labai greitai – kartais po mėnesio, o kartais po trijų ar keturių dienų – tekdavo skirtis“, – pasakojo May.
May gali prisiekti pažinojusi moterį, kuri tekėjo ir skyrėsi ne mažiau kaip šešis kartus. Galop kalifato skyrybų teismas pagrasino, kad po dar vieno tokio atvejo moteris bus nuplakta arba įkalinta.
May lig šiol ilgisi savo vyro, kuris, kaip jai buvo pranešta, yra įkalintas netoliese esančiame Kobani mieste. Ant kalėjimo sienos ji mėlynais dažais užrašė jo inicialus ir apvedė juos širdies formos rėmeliu. May tikina neįsivaizduojanti, kaip gyventų, sužinojusi, kad nebeteks pamatyti Bilalo.
„Norėčiau, kad kas nors mane nužudytų. Pati nusižudyti negalėčiau, nes tai būtų savižudybė“, – tvirtina ji.
Palapinėje šalia kalėjimo įkurdintos kiek vėliau atgabentos moterys – trys seserys iš Indonezijos: Rahma, Fina ir Noor. Kaip pačios tvirtina, jos niekada faktiškai nebuvo ištekėjusios už „Islamo valstybės“ kovotojų.
Kelionė iš Džakartos į Raką moterims atsiėjo tikrai nepigiai. Deja, čia atvykusios jos netruko suvokti, kad „Islamo valstybei“ priklausantys vyrai, kitaip nei jos tikėjosi, anaiptol nėra „gryni musulmonai“.
„Jie tvirtina, kad į džihadą įsitraukė kaip į kovą dėl Alacho, bet atrodo, kad visi jų troškimai sukasi vien apie moteris ir seksą. Tai tiesiog pasibjaurėtina“, – sako Rahma.
„Esu girdėjusi, kad tam, kuris susituokia su našle, išmokama tūkstantis dolerių, – sakė Fina. – Pavyzdžiui, aš pasiūlymą tekėti gavau ryte, o atsakymą turėjau pateikti jau vakare.“
Noor teigia, kad labiausiai ją šokiravo vien moterims skirtame bendrabutyje tvyranti agresija.
„Kartu gyvenančių moterų elgesys niekaip nesuderinamas su islamu, – sako ji. – Jos labai agresyvios, viena kitą apkalba, nuolat liežuvauja, rėkia viena ant kitos ir net mušasi. Tai mane labai nustebino.“
Moterys, tvirtinančios, kad į Raką vyko su viltimi, jog pavyks išsirūpinti nemokamą gydymą vėžiu sergančiai Rahmai, o Fina galės nemokamai studijuoti informatiką, dabar atkakliai stengiasi susisiekti su Indonezijos ambasada ir trokšta grįžti į tėvynę.
Ar kuriai nors čia įkalintai moteriai pavyks išsigauti iš Sirijos, kol kas neaišku. Tikimybė grįžti namo dar menkesnė. Kuo labiau intensyvės JAV vadovaujamų koalicinių pajėgų daromas spaudimas, tuo sparčiau augs iš Rakos bėgančių ištikimybę „Islamo valstybei“ kitados prisiekusių moterų skaičius. Kovotojų šeimų subyrėjimas ir sudėtingos jo pasekmės yra tik viena iš daugelio problemų, iškylančių į paviršių žlungant „Islamo valstybės“ paskelbtam kalifatui.