Kaip rašo rferl.org, nuotrauka – vienintelis prisiminimas apie sūnų Visitą, kuris dingo be pėdsako daugiau nei prieš 20 metų, prasidėjus pirmam iš dviejų karų Čečėnijoje.
„Blogiausia – nežinoti, kas jam atsitiko, – sako ji, nervingai pešiodama skarelės kampą. – Mane guodžia tik mintis, kad po to, kai mirsiu, mes susitiksime.“
Z. Batajeva kalba lėtai, žiūrėdama į tolį, jai nelengva prisiminti sūnų.
Po sūnaus dingimo gyvenimas jai ir sutuoktiniui Abujezidui, pensininkams iš Grozno, tarsi sustojo. Antro jų sūnaus, policininko, irgi nebėra. Jį rado negyvą, su keliomis durtinėmis žaizdomis 1998 m., likus metams iki antro karo Čečėnijoje.
Jie žino, kad Visitas veikiausiai irgi negyvas. Tėvai įtaria, kad jį nužudė federalinės pajėgos, kurios per abu karus absoliučiai visus čečėnus vyrus suiminėjo, įtardami ryšiais su sukilėliais. Daug vyrų vėliau rasdavo negyvus, su kankinimų žymėmis ant kūno.
27 m. Visitas ir jo kaimynas Musa dingo 1994 m. gruodžio 31 d. – tada federalinės pajėgos pradėjo didelį, kruviną išpuolį prieš Grozną.
Liudininkai pasakojo, kad rusų kareiviai juos abu sulaikė Grozno ligoninės rūsyje, kur jie slėpėsi nuo bombardavimų. Daugiau niekas nematė jų gyvų.
Musos kūnas galiausiai atsidūrė Maskvos morge, nors jo mirties aplinkybes iki šiol gaubia paslaptis. Jo tėvai parsivežė sūnaus kūną ir palaidojo Čečėnijoje.
Na o Visito tėvai iki šiol negalėjo palaidoti sūnaus.
„Kartais užsimerkiu ir matau savo sūnų. Tarsi jis būtų grįžęs, – sako Z. Batajeva. – Girdžiu, kaip jis su manim kalba. Matau, kaip vasarą po baldakimu kartu valgome pietus. Ir sapnuoju jį.“
Tokią nežinią išgyvena daugelis čečėnų.
Žmogaus teisių gynimo organizacijų duomenimis, per du karus dingo apie 5 000 žmonių, iki šiol nieko apie juos nežinoma.
Kaip ir Batajevai, daugelis šeimų ieško giminaičių ir kaltina valdžią, kad ši kurčia žmonių prašymams.
Kremliaus paskirtas Čečėnijos lyderis Ramzanas Kadyrovas užsibrėžė atstatyti Grozną, pasitelkus grynųjų pinigų injekcijas iš Maskvos. Tačiau Grozne augant blizgantiems dangoraižiams, pareiga palaidoti žuvusius per karą iš esmės liko žmogaus teisių gynimo organizacijoms.
„Niekam mūsų nereikia. Valdžia paliko mus vienus su savo problemomis, – atsidūsta Visito tėvas. – Sulaukėme daug pagalbos iš eilinių žmonių, tačiau jie turi savų rūpesčių. Daugelio giminaičiai irgi dingę.“
Žmogaus teisių gynimo organizacijos teigia, kad visoje Čečėnijoje laukuose, kiemuose ir rūsiuose tebėra daugybė neatkastų kapų, tačiau valdžia neskuba ekshumuoti kūnų.
Zainap Mežidova, kurios pačios sūnus yra dingęs, žino mažiausiai tris masines kapavietes, kuriose, jos teigimu, palaidota šimtai žmonių.
„Tuos kūnus reikia identifikuoti. Žinome, kur jie užkasti, – sakė ji. – Valdžia turėtų ieškoti mūsų vaikų.“
Nepaisant R. Kadyrovo kartojamų pažadų, Čečėnija vis dar neturi teismo medicinos laboratorijos. Iš masinių kapų ekshumuotus kūnus identifikuoti siunčia arba į Maskvą, arba į Rostovą prie Dono, o paskui grąžina į Čečėniją palaidoti.
Pats Abujezidas Batajevas keliose masinėse kapavietėse ieškojo sūnaus, plikomis rankomis kilnojo žmonių palaikus.
Kartą jam pranešė, kad panašius į Visito palaikus rado masinėje kapavietėje prie Grozno konservų fabriko. Dokumentuose mirusiojo vardas buvo Visitas.
Tėvai nudelsdami nuvyko prie kapavietės.
„Ten buvo apie 250 kūnų. Kai kurių kojos buvo surištos spygliuota viela“, – pasakojo moteris.
Deja, kūnas buvo ne jų sūnaus. „Tą dieną nualpau ir skaudžiai susitrenkiau kelį. Vis dar skauda“, – atsimena ji.
Desperatiškai trokštantis sūnų surasti tėvas netgi nuvyko į teismo medicinos laboratoriją Rostove prie Dono. Jis sako matęs ten daug kūnų, tačiau sūnaus tarp jų nebuvo.
Grįžęs iš tos kelionės Abujezidas greitai neteko regėjimo, dėl to jis kaltina sielvartą dėl dingusio sūnaus.
Šiuo metu jie su žmona nebeturi jėgų ieškoti Visito kūno. Tiesa, Zura vis dar nepraranda vilties rasti jį gyvą. „Kai gatvėje išgirstu mamą šaukiantį vaiką, atsisuku, – sako ji. – Vis dar turiu vilties vieną dieną susitikti su sūnumi.“