1944 m. vasarį Louise ir jos šeima išvyko į paskutinę savo kelionę iš Paryžiaus į Aušvicą.
Praėjus 70-iai metų po tragiškų Antrojo pasaulinio karo įvykių buvo rasti nepaprasti laiškai, kuriuos jauna Prancūzijos žydaitė rašė savo mylimiausiai mokytojai, kol buvo suimta ir išsiųsta į Aušvicą.
Louise Pikovsky laiškai mokytojai Anne-Marie Malingrey ilgus dešimtmečius gulėjo nepaliesti spintoje Jeano de La Fontaine‘o licėjuje, kuris yra Paryžiaus Šešioliktajame rajone.
Jie buvo rasti 2010 metais ir licėjaus darbuotojai bei žurnalistė iš „France 24“ kanalo ėmė aiškintis, kas rašė laiškus, ir kas nutiko jų autorei. Pirmieji laiškai parašyti 1942 m. vasarą, kai Louise atostogavo Bolonėje, o vėliau ji rašė iš Paryžiaus. Mergaitė rašė savo mokytojai Anne-Marie Malingrey, kuri vasaros atostogas leido savo gimtajame miestelyje Burgundijoje.
Viename laiške Louise rašo: „Brangioji panele, gavau jūsų laišką ir siuntinį, ir negaliu apsakyti, kokia esu dėkinga už juos abu. Galiu pasakyti, kad pupelės buvo labai skanios. O laiškas... O! Negaliu parašyti nieko, nes peržengčiau visas jūsų nubrėžtas ribas.“
Laiškų tonas pasikeitė, kai Louise tėvas buvo suimtas ir išsiųstas į internuotų asmenų stovyklą Dransi mieste, netoli Paryžiaus.
Ji rašo: „O! Panele, jei tik jūs vėl galėtumėte pasikalbėti su manimi apie laimę. Esu tikra, kad mes galime jausti laimę po kančios, bet ar kančia kada nors baigiasi? Pradedu tuo abejoti. Su meile ir geriausiais linkėjimais, Louise.“
Kitame laiške ji rašo: „Turime žinių apie tėvą. Jis neišvežtas iš Dransi... Mums pavyko nusiųsti jam siuntinį su drabužiais. Turėjau daug paplušėti, kol suruošėm siuntinį, bet tai buvo toks džiaugsmas.“
Paskutinį savo vasaros atostogų laišką mergina išsiuntė 1942 m. rugsėjo 19 d. Laiškų krūvelėje buvo rasta dar viena žinutė nuo Louise. Jame rašoma: „Mus visus suėmė. Palieku jums knygas, kurios nėra mano, ir kelis laiškus, kuriuos norėčiau atgauti, jei kada nors grįšiu. Galvosiu apie jus, apie tėvą ir panelę Arnold. Su meile, Louise.“
Tai buvo paskutinis jos laiškas.
1944 m. vasarį Pikovsky šeima buvo traukiniu nugabenta į Aušvicą ir jų likimas buvo nulemtas.
Į Aušvicą jie buvo išvežti paskutiniu traukiniu iš Paryžiaus prieš miesto išvadavimą 1944 metų rugpjūtį.
Šešiolikmetė Louise žuvo dujų kameroje nacių koncentracijos stovykloje dabartinėje Lenkijoje.
Jos tėvas Abrahamas, jos motina Barbe ir kiti trys jos broliai ir seserys žuvo per holokaustą.
Kai Jeano de La Fontaine‘o licėjaus mokytojas rado šiuos laiškus, bibliotekininkė Khalida Hatchy pamėgino rasti daugiau informacijos apie jų autorę.
Ji susisiekė su žurnaliste Stephanie Trouillard ir kartu jos sugebėjo rasti buvusius laiškų atorės klasės draugus ir net kelis jos giminaičius.
Kai Louise pusseserei Françoise‘ai Szmerla buvo įteikti laiškai, televizijos kanalui „France 24“ ji pasakė: „Mes jaučiamės sukrėsti... Kohn šeimoje dabar turime savo asmeninį Anne Frank dienoraštį.“
Buvusi Louise klasės draugė Madeleine Rivère pasakė „France24.com“: „Ji buvo labai paslaptinga, bet ją visi mėgo. Ji pirmavo visose srityse. Jai patiko mokytis, ir ji daug dirbo.“
M. Rivère prisiminė, kaip 1941 m. Louise atėjo į mokyklą su geltona Dovydo žvaigžde, kurią vokiečių liepimu turėjo nešioti žydų vaikai. M. Rivère sako: „Vieną dieną ji atėjo į mokyklą su žvaigžde, bet tik tiek. Ji niekada nekalbėjo apie savo problemas. Mes apsimetėme, kad nieko nevyksta.“
„Tik prisimenu, kaip panelė Malingrey pasiūlė Louise apsistoti pas ją, nes žydai buvo akylai stebimi ir dažnai suimami. Bet Louise atsisakė, nes nenorėjo palikti savo šeimos.“
Perskaičiusi Louise laiškus, M. Rivère dar labiau ja susižavėjo: „Šie laiškai labai gražūs. Ji buvo tokia subrendusi, palyginus su manimi ir kitais mūsų amžiaus vaikais. Man net šiurpsta oda. Mes buvome draugės, mes buvome jaunos, ir tikėjomės ir toliau matytis. Man vis dar skaudu, aš vis dar apie ją galvoju. Iki šios dienos.“
Mokytoja Anne-Marie Malingrey neturėjo vaikų, ji mirė 2004 m., sulaukusi 98 m. Prieš pat mirtį ji padovanojo Louise nuotrauką Paryžiaus Shoah holokausto muziejui.