Kad Sočis taptų Olimpinių žaidynių vieta, nepagailėta daugiau kaip 50 milijardų dolerių (126 milijardai litų). Šiame procese eismas atsidūrė aklavietėje, turistų srautai – sumažėjo, o aplinkai buvo padaryta neatitaisoma žala, rašo cnn.com.
Jei buvo sunku vietos gyventojams, tai, be abejonės, ne ką lengviau buvo ir emigrantams, kurie atvyko į šį kurortą prie Juodosios jūros ieškodami naujo gyvenimo, o dabar svarsto, koks palikimas jiems liks po šio mėnesio žaidynių.
Vienas britų verslininkas, atvykęs į Rusiją 1996 metais, mano, jog Rusijos valdžia deramai nepasinaudojo milžiniška proga.
„Rusai nesupranta to, ką jie turi, kainos. Čionykščiai gamtos ištekliai, miškai, upės – čia tiek daug nepaliestos gamtos, kad sunku tiesiog patikėti, - samprotauja britas Jamesas Larkinas. - Galite keletą dienų klaidžioti po kalnus ir neišvysite namų ar kelių, tų vietų niekaip kitaip nepasieksite, kaip tik pėščiomis. Pasaulyje likę tikrai nedaug tokių vietų. Tai savaime didžiulis turistų traukos centras“.
J. Larkinas virš pajūrio kurorto esančiame Krasnaja Poliana regione atidarė nuošalų rusiškų pirčių kompleksą, tačiau pastaruosius metus dirbo Maskvoje, nes Sočyje dėl pasiruošimo olimpiadai vyravo tikras chaosas.
„Pastaruosius kelerius metus buvo tikrai blogai, jie perkasė kelius, susidarė milžiniški eismo kamščiai. Vietiniai, iš Sočio atvykę turistai, visiškai nustojo lankytis, - aiškina verslininkas. - Kainos pakilo... ekonomiškai visa tai pasidarė labai sunku“.
O štai amerikiečių verslininkui Bruce'ui Talley tūkstantinis žmonių antplūdis – visi jie turėjo paversti Sočį olimpiados vieta – atnešė milžinišką naudą. Iki tol dirbęs investavimo bankininkystėje, B. Talley nusprendė išmėginti nekilnojamo turto investicijų Rusijoje galimybes. Ir rado nišą – padėjo olimpiados pareigūnams, transliuotojams ir rėmėjams susiorientuoti Rusijos biurokratijos labirintuose.
„Tai nuostabu. Aš ilgą laiką gyvenau Kalifornijoje, stebėjau augimą ir plėtrą čia. Žinoma, pietų Kalifornija yra kur kas didesnė teritorija... Tokiame koncentruotame regione kaip šis, niekada nesu matęs nieko panašaus į čia vykusius pokyčius“, - sakė B. Talley CNN.
„Buvo daugybė žmonių, kurie persikėlė čia dirbti įvairiose įstaigose. Mes padėjome kai kurioms kompanijoms persikelti, padėjome jiems rasti patalpas, pasirūpinome viskuo iki paslaugų teikimo, finansų valdymo ir sutarčių“, - toliau pasakojo amerikietis.
O štai Bastienas Simonneau kartu su vyriausiu virėju dirbančiu savo tėvu valdo prancūzišką jūros gėrybių restoraną, žvelgiantį į uostą, kepyklą bei aprūpinimo maistu ir gėrimais verslą.
„Manau, kad po olimpinių žaidynių bus gerai, nes mes turėsime gerus viešbučius, kelius, gražų oro uostą – žmonės galės labai greitai atvykti iš Maskvos pasidžiaugti sniegu, - sakė 31 metų prancūzas CNN. - Šiuo metu, žinoma, turistų nesulauksi“.
Praėjusių metų pabaigoje Sočyje plušę darbininkai iš paskutiniųjų stengėsi suspėti viską paruošti iki vasario 7-osios – žaidynių atidarymo ceremonijos. Nuo tada saugumas buvo dar labiau sustiprintas, mat sulaukta kelių teroristinių perspėjimų. Dėl to eismas mieste labai suvaržytas.
Subtropinio klimato juostoje esantis Sočis tradiciškai buvo laikomas „rusų rivjera“. Tai siauras dviejų kilometrų pločio pajūrio ruožas, besidriekiantis net 145 kilometrus.
Tai populiari rusų vasaros poilsio vieta, tačiau kyla abejonių dėl to, ar daug užsienio turistų leistųsi į šią ilgą kelionę, pagerėjus susisiekimui lėktuvais ir geležinkeliais.
„Prieš tai mes manėme „taip“, tačiau dabar mes jau nebežinome, - abejonių neslepia B. Simonneau. - Valdžia, jų prioritetas yra teroristai, viso ko kontrolė, tad aš nežinau, ar mes turėsime daug užsieniečių. Visur kur privalai turėti dokumentus. Mums kyla daug klausimų dėl to, kaip visa tai funkcionuos, tačiau atsakymų nesulaukiame“.
Tačiau nėra abejonių, kad turizmo potencialas stipriai atnaujintame Krasnaja Polianos kalnų regione pastebimai išaugo. B. Simonneau prisimena, kad kai jis čia apsilankė pirmą kartą 2007 metais, praėjus keliems mėnesiams po to, kai Sočiui buvo suteikta teisė rengti 2014 metų olimpines žaidynes, čia tebuvo vos vienas keltuvas. „Manau, jie jį nupirko naudotą iš Jugoslavijos“, - sako prancūzas.
„Man tikrai patiko sniego kokybė, bet reikėjo 40-45 minučių, kad pasiektum kalno viršūnę, - prisimena verslininkas. - Jie teturėjo vieną kelią. Krasnaja Polianoje nebuvo nieko, mažas kaimelis ir nieko daugiau, tik rusų turistai“.
Dabar čia trys aukštos klasės kurortai, keliantys susižavėjimą slidžių sporto entuziastui Vladimirui Putinui. Vis dėlto netoli Sočio esančio Akštyro gyventojai skundžiasi tuo, kaip visos tos statybos atsiliepė jų aplinkai.
Aleksandras Koropovas CNN pasakojo, kad už dvidešimties metrų nuo jo vaisių ūkio pastačius geležinkelio liniją, dėl taršos statybvietėse jo produkcija paprasčiausiai supuvo. Kas dešimt minučių pro jo namus pralekia greitaeigis traukinys ir tai vyrą varo iš proto. Vietos gyventojai skundžiasi, kad valdžia neįgyvendino pažadų užtikrinti centralizuotą vandentiekį ir šildymą. A. Koropovas tikina, kad iki olimpiados tai buvo graži vieta.
„Negalite įsivaizduoti, kiek medžių buvo sunaikinta, kad tai būtų pastatyta“, - apgailestauja rusas.
Sočio žaidynių organizatoriai tikina ėmęsi didelių atsodinimo programų, kad nukentėjusiose miesto ir jo apylinkių teritorijose būtų atsodinta šimtai tūkstančių medžių. Anot Sočio olimpiados „Aplinkos strategijos“, buvo sukurtos nykstančių gyvūnų ir augalų rūšių zonos.
Oficialioje ataskaitoje teigiama, kad Mzymtos upės baseine į vandenį buvo paleista milijonai žuvų, mat Sočis siekė laikytis „nulinių atliekų“ politikos, kad šiltnamio efektą sukeliančių dujų prasme poveikis klimatui būtų minimalus.
Tačiau J. Larkinui tas poveikis, tekęs anksčiau santykinai nepaliestam kalnų regionui, tiesiog kelia neviltį. „Dauguma rusų, ypač politikai, nesupranta. Niekam nepadarysi įspūdžio per porą metų padaryta prasta kopija to, kas yra Šveicarijoje“, - įsitikinęs verslininkas.
Yra ir tokių nuomonių, kad net jei dėl prezidento V. Putino troškimo sustiprinti Rusijos, kaip pagrindinio tarptautinio žaidėjo, reputaciją paaukota dalis gamtos grožio, vis dėlto, tai atgaivino regioną, kuris pasibaigus sovietų erai buvo atsidūręs užmarštyje.
„Olimpinis deglas degs ten, kur aš gyvenau, - sako Rima Seferian, viena iš tūkstančių Sočio gyventojų, kuriems teko persikelti. - Esu labai patenkinta savo naujuoju namu“.
Amerikietį B. Talley džiugina verslo galimybės, laukiančios Sočio miesto, kuriame spalio mėnesį bus surengtos pirmosios Rusijos „Formulės-1“ lenktynės ir kur vyks 2018 metų Futbolo čempionato varžybos.
„Sočis tarsi atgimė, - tikina 54 metų verslininkas, taip pat leidžiantis vienintelį mieste informacijos šaltinį anglų kalba. - Čia ilgą laiką bus rengiama daugybė renginių. Mes turėjome ekonominį forumą, vieną iš keleto didžiausių verslo forumų Rusijoje – kasmet po vieną vyksta Sankt Peterburge ir Sočyje. Užmegzti kontaktų čia atvyksta dešimtys tūkstančių žmonių“.
Vis dėlto, ir B. Simonneau pripažįsta, kad Rusija nėra ta vieta, kur lengva užsiimti verslu.
„Didžiausias iššūkis – surasti žmones, kuriais gali pasitikėti. Antras dalykas – surasti ir apmokyti personalą“, - tikina verslininkas ir priduria, kad dauguma jam dirbančių žmonių yra atvykę iš kitų šalies vietų.
Pirčių komplekso savininkas J. Larkinas mano, kad dabar užsieniečiams įkurti verslą Sočyje turbūt dar sunkiau.
„Tai pradinio kapitalo klausimas, žemės ir statybinių medžiagų kaina nežmoniškai pakilo, tai kainuoja brangiau nei Maskvoje, - tikina 58 metų amžiaus verslininkas. - Antroji problema – rasti žmones. Jie privertė visus užsieniečius išvykti, daugiausiai tai žmonės iš tokių šalių kaip Tadžikistanas, kurie čia dirbo. Jie buvo priversti išvykti, todėl dabar atsieina kur kas brangiau, norint surasti žmones, kurie gali statyti polius ar mūryti plytas, ar atlikti kitus panašius darbus. Toliau susiduri su visomis kitomis problemomis, kur gauti tiekėjus“.
Nepaisant visų olimpiados jam sukeltų sunkumų, J. Larkinas viliasi, kad užsieniečiai atvyks į Sočį ir norės išbandyti rusišką gyvenimą.
„Esu anglas, bet Rusija yra mano namai. Aš labai mėgstu šią šalį ir čia gyvenančius žmones. Jie turi daug ką pasiūlyti, - sako verslininkas. - Žmonės čia puikūs. Jie šiek tiek šiurkštūs iš pradžių, kiek priešiški, tačiau viduje dauguma rusų turi labai šiltą širdį ir greitai tampa draugais. Buvo situacijų, kai po nedidelės automobilio avarijos jie puola šaukti, keikti ir pykti, tačiau maždaug po dešimties minučių jie kviečia jus namo vakarienės“.