Vasario 7-ąją, Sočyje prasidėjo 2014 metų žiemos olimpinės žaidynės. Prieš septynerius metus Rusija iškovojo teisę rengti žaidynes – V. Putinas tai priėmė kaip asmeninę pergalę. Dauguma rusų prieštaringai vertina šį šalies laimėjimą, nors žiemos sportui visada juto ypatingą prielankumą.
Ką sau manė valstybė, mažiesiems piliečiams negalinti pasiūlyti jokios sportui skirtos infrastruktūros, kai siūlėsi išleisti 12 mlrd. dolerių (30,38 mlrd. Lt) tam, kad galėtų deramai priimti sportininkus iš užsienio?
Oficialus žaidynėms Sočyje skirtas biudžetas šoktelėjo net iki 50 mlrd. dolerių (126 mlrd. Lt) – tai suma, didesnė nei visoms iki tol vykusioms žaidynėms kartu sudėjus skirti pinigai. Būtų labai keista, jeigu daugiau nei 25 proc. tų milijardų nebūtų aplenkę Sočio ir nukeliavę iš Rusijos valstybės iždo į sąskaitas Šveicarijos bankuose ir Londono nekilnojamojo turto rinką.
Socialinė žiniasklaida jau pavertė Sočį tarptautinių pajuokų objektu – užsienio žurnalistai išsamiai pasakoja apie nebaigtus įrengti viešbučius, rudą vandenį iš čiaupo, kambariuose aptinkamus benamius šunis. Telieka melstis, kad olimpiniuose objektuose nepalikta saugos spragų ir tiek sportininkai, tiek žiūrovai bus saugūs.
Surengti žiemos olimpines žaidynes kurorte, siekiant į jį sugrąžinti poilsiautojus ir buvusią šlovę, prastas sumanymas, ir visi tai žinojo nuo pat pradžių. Organizatorių nekompetentingumas taip pat neįkvėpė vilties apie sėkmę.
Nereikėtų manyti, jog korupcijos šešėlis Sočyje – atsitiktinis ar neįprastas. Korupcija nuo V. Putino neatsiejama visus 14 jo valdžios metų. Pagrindinis tikslas – nusiaubti Rusijos biudžetą ir šalies mokesčių mokėtojus. Visi naivūs bandymai interpretuoti V. Putino geopolitinę strategiją ir asmeninę ideologiją baigiasi viena išvada – kiekvienas jo veiksmas ar sprendimas vertinamas ir įgyvendinamas remiantis vertinimu, ar tai padės V. Putinui ir jo žmonėms išsilaikyti valdžioje.
V. Putinas stengėsi viską suorganizuoti taip, jog Sočio žiemos olimpinės žaidynės virstų jo šlovės akimirka – norėjo bent akimirką pasijausti Petro Didžiojo kailyje, o numylėtą sovietinių laikų vasaros kurortą nušlifuoti kaip brangiausią deimantą ir noriai juo didžiuotis tarptautinės bendruomenės akyse. Lygiai taip pat praktiškai nuo nulio Sankt Peterburgas kadaise virto Imperijos sostine. Netgi galima teigti, jog, kaip ir Petro Didžiojo atveju, V. Putino inicijuota Sočio transformacija kliovėsi, vaizdingai tariant, vergų darbu.
Užsienio lyderiai, atvykę kartu su V. Putinu pasidžiaugti dar viena jo šlovės akimirka Sočio žiemos olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos metu, Rusijos prezidento fotografijos su medalininkais – akivaizdu, ką Rusija nori pasakyti pasauliui. V. Putinas netgi bandė į dienos šviesą ištraukti ir patriotinius jausmus bei pasididžiavimą savo šalimi – vien ko vertas sutikimas su juoda duona.
Tokį cirką galima pamatyti tik tais atvejais, kai despotas pradeda save painioti su valstybe, o nutinka tokie dalykai per ilgai užsibuvus valdžioje. Šalyje nėra laisvos žiniasklaidos, nėra objektyvios kritikos, nevyksta normalūs rinkimai, tad nieko keisto, jog prezidentas pradeda nebeskirti, kur jis, o kur – valstybė, kas džiugina jį, o kas – šalies žmones.
2014 metų Sočio žiemos olimpinės žaidynės, 1980 metais Maskvoje vykusios vasaros olimpinės žaidynės ir 2008 metų olimpiada Pekine – skirtingi dalykai. Visais trimis atvejais autoritarinės valdžios įjungta propagandos mašina visomis jėgomis siekė pasauliui parodyti tiek konkrečios šalies, tiek jos valdžios pasiekimus. Buvo šlovinama komunizmo didybė, totalitarizmas, sistemos viršenybė ir sportininkai, kuriuos ta sistema išaugino. Niekas neprisimena, kas vadovavo 2008 metų olimpinėms žaidynėms Pekine, vos keli prisimena Brežnevą Maskvoje.
Rusijos olimpinio komiteto pirmininkas niekada nepasirodo per televiziją ar kitur, ta pati taisyklė galioja ir Sočio žiemos olimpinių žaidynių vadovui. Jokių abejonių – Sočio žiemos olimpinės žaidynės sukasi apie vieną vienintelį asmenį. Kaip ir 1936 metais Berlyne vykusios vasaros olimpinės žaidynės.
Vos prakalbus apie galimus minėtųjų dviejų sporto švenčių panašumus, lenda frazė „Putinas ne Hitleris“ – dar net nespėjus ištarti žodžio Berlynas. Praktiškai kiekviena užuomina apie Hitlerį ar nacius Sočio žaidynių kontekste sutinkama kaip šaunus būdas pasišaipyti – ir tuo užsikrėtė tiek profesionalūs žurnalistai, tiek paprasti žmonės, besinaudojantys socialiniais tinklais. Godwino taisyklė, teigianti, jog ilgoje diskusijoje internetinėje erdvėje, nepriklausomai nuo temos, anksčiau ar vėliau atsiranda naciai ir Hitleris? Nebūtinai.
Savaime suprantama, nacių žiaurumui nėra lygių. Savaime suprantama, niekas negali lygintis su nekaltų žmonių kraujyje besimaudžiusiu A. Hitleriu. Savaime suprantama, niekas nenorėtų dar vieno pasaulinio karo ar bandymo pralenkti holokausto žiaurumus. Tačiau be ilgų svarstymų nurašyti pamokas, kurias mums paliko Hitlerio politinis iškilimas ir tai, kaip klaidingai iš pradžių jį nuvertino ir pašiepė užsienis, labai pavojingas ir kvailas poelgis.
1936 metais net ir A. Hitleris dar nebuvo tas A. Hitleris. Nors tiek šalies viduje, tiek už jos ribų jau tada buvo nemažai tokių, kuriems jis kėlė įtarimų, jis buvo tas, kuris drąsiai stovėjo Berlyno olimpiniame stadione ir priiminėjo užsienio lyderių ir sportininkų sveikinimus. Nėra abejonių – šis triumfas pasaulio akyse tik padrąsino nacius ir dar pakurstė jų ambicijas.
Specialiai ar ne, tačiau V. Putino režimas Sočyje gana detaliai pasekė 1936 metų Berlyno pavyzdžiu. Buvo padaryta praktiškai tiek pat nuolaidų ir išimčių, reaguojant į tarptautinės bendruomenės kritiką dėl netoleranciją skatinančių įstatymų. Į laisvę paleisti keli pasaulinio garso politiniai kaliniai – prieš pat atvykstant žurnalistams.
Net ir Rusijos propagandos tonas supanašėjo į nacių skelbtąją. Apie tai išsamiai ir vaizdžiai papasakojo rašytojas ir žurnalistas Viktoras Šenderovičius. Jis pacitavo V. Putinui lojalų politiką Vladimirą Jakuniną, kuris kaltino Vakarų žiniasklaidą prieš Rusiją nukreipta isterija ir priešiškumu.
Jis pasmerkė kritikus iš užsienio, kurie neva stengiasi bet kokia kaina sužlugdyti Sočio žiemos olimpines žaidynes. V. Šenderovičius demaskavo šokiruojantį faktą – pasirodo bent pusė politiko pranešimo iš tikrųjų buvo pasiskolinta iš Karlo Ritterio von Halto – 1936 metų Berlyno olimpinių žaidynių organizatoriaus. Tiesiog Vokietija buvo pakeista Rusija. Parėjimas buvo sklandus ir net nepastebimas.
Tarptautinis olimpinis komitetas – patikimas partneris, kurio istorijoje taip pat netrūksta gėdingų dėmių. Po triumfo Berlyne, pavyzdžiui, kitos olimpinės žaidynės buvo planuojamos Tokijuje ir Romoje. Tarptautinio olimpinio komiteto prezidento Thomo Bacho pareiškimas, esą užsienio lyderiai, boikotuojantys Sočio žaidynes, „sportą painioja su politika“, ignoruoja svarbų faktą, jog puikių propagandos ir korupcijos galimybių suteikimas diktatoriui „taip pat yra politinis žaidimas“.
Matuojant abejotina Th. Bacho vertybių sistema, akivaizdu, jog Tarptautinis olimpinis komitetas teisę rengti žaidynes suteiktų ir Šiaurės Korėjai – jeigu tik tam šalyje būtų tinkamos sąlygos ir būtų sumokėti visi mokesčiai.
Gera žinia ta, kad laisvo pasaulio valdžia ir žiniasklaida Rusijai šiuo atveju neduoda ramybės. V. Putinas savo šventėje sulaukė vos kelių demokratiniu keliu išrinktų lyderių. Spauda, tiesiogiai bendradarbiaujanti su socialine žiniasklaida, išsamiai nušviečia visas Sočyje padarytas klaidas.
Lengva juoktis iš niekam tikusių tualetų ar vertimo klaidų Sočyje, tačiau potekstė kelia ne juoką, o nerimą. Sukta mįslė, kaip toks galingas ir turtingas valdantysis režimas nesugeba pasirūpinti, kad žiemos olimpinių žaidynių sostinėje būtų įrengti bent keli geri viešbučiai, kur būtų karšto vandens. Kas baisiausia, šiai užduočiai Rusija turėjo net septynerius metus.
Kaip valdžios institucijos ir pilietinė visuomenė pūva autokratijos pašonėje, taip, nesant konkurencijos rinkoje, atrofuojasi ir pramonė. Vienintelė V. Putino Rusijoje įmanoma konkurencija – mainais už politines paslaugas.
Jeigu nepažįsti reikiamų pareigūnų, kokybiškai dirbti už teisingą kainą – neįmanoma misija.
Finansinė nauda neįmanoma, jeigu nedemonstruoti lojalumo reikiamiems žmonėms. V. Putino tragikomiškas bandymas iš oro sukurti Rusijos Silicio slėnį – Skolkovo Inovacijų centrą netoliese Maskvos – akivaizdus minėtojo efekto pavyzdys. Be tinkamų pažinčių kartais net ir tirono rankos surištos.
Po dviejų savaičių Sočis ištuštės. Išvažiuos žurnalistai, nebeliks vaivorykštės motyvų. Rusai liks vieni su aplinkosaugos tragedija, korupcija ir represijomis, skolomis bei tais pačiais aferistais, kurie į tas skolas ir įklampino. Sočio ateitis tikrai nėra tokia jau šviesi. 2018 metais Rusijoje bus rengiamas pasaulio futbolo čempionatas. Jau dabar sklando gandai, kaip nevykusiai šaliai sekasi ruoštis. Bus panašiai kaip Sočyje – tik blogiau.
Sportininkams Sočyje norisi palinkėti visko, ko geriausio. Rusija – nuostabi ir turinti, kuo didžiuotis, šalis. Pasauliui ji tikrai turi, ką pasiūlyti. Svarbiausia neleisti, kad aplodismentai užgožtų šalies disidentų, opozicijos ir diskriminuojamų mažumų balsus.