Viename JAV vykdytame projekte dalyvavę jauni vyrai badavo net šešis mėnesius, o gautos išvados turėjo padėti specialistams nuspręsti, kaip gydyti masinio badavimo Europoje aukas, praneša bbc.co.uk.
1944-aisiais 26 metų Marshallas Suttonas buvo jaunas idealistas, kuris tikėjosi pasaulį padaryti geresnį. Kadangi jaunuolis priklausė kvakeriams, jis atsisakė kovoti kare, tačiau vis tiek norėjo kažkaip padėti savo šaliai.
„Norėjau susitapatinti su tuo metu pasaulyje kentėjusiais žmonėmis, - septynių dešimtmečių senumo įvykius prisimena M. Suttonas. - Norėjau kažką nuveikti visuomenės labui. Norėjau save pastatyti į nedidelį pavojų“.
Brošiūra su vaikais
Tas pavojus atėjo visai netikėtai – kaip nedidelė brošiūra, vaizduojanti vaikus fronte. Ant brošiūros buvo užrašytas klausimas: „Ar tu badausi tam, kad jie būtų geriau maitinami?“ Taip buvo ieškoma savanorių, kurie sutiktų tapti „bandomaisiais triušiais“ Minesotos universiteto vykdomame medicininiame eksperimente.
Tuo metu visa Europa – Olandija, Graikija, Rytų Europa ir Sovietų Sąjunga – badavo ir JAV kariškiai panoro išsiaiškinti, kaip geriausia tokius žmones gydyti. Tačiau norint tai išsiaiškinti, pirmiausia reikėjo surasti sveikų žmonių, kurie dėl eksperimento sutiktų badauti.
Eksperimento organizatoriams kiek netikėtai padėti pasišovė šimtai dėl religinių ar moralinių įsitikinimų į kariuomenę nėjusių asmenų. M. Suttonas buvo vienas iš 36 eksperimentui atrinktų jaunuolių.
„Jaučiausi labai naudingas, jutau pasitenkinimą, - toliau pasakoja vyras. - Buvo šimtai tokių pačių žmonių kaip aš, kurie neturėjo tokios galimybės, todėl jaučiausi labai laimingas galėdamas ten būti“.
Nuolat persekiojo mintys apie maistą
Eksperimentas prasidėjo 1944 metų lapkritį. Pirmuosius tris mėnesius eksperimento dalyviai buvo maitinami pagal jų optimalų svorį bei visą laiką stebimi. Vėliau maisto kiekis buvo stipriai sumažintas, tad mintys apie maistą tiriamųjų neapleido nė minutę.
„Suvalgydavau tai, ką gaudavau, per maždaug tris minutes ir dingdavau iš ten – nenorėdavau pasilikti, - prisimena M. Suttonas valgykloje patiekiamą maistą. - Kai kurie eksperimento dalyviai valgydavo tą maistą apie dvidešimt minučių. Negalėjau tiek ištempti. Kai kurie kolegos nuolat skaitė kulinarines knygas“.
Eksperimento dalyviai buvo maitinami du kartus per dieną. Pavyzdžiui, tai galėjo būti kopūstas, ropės ir pusė stiklinės pieno. Kitą dieną jie gaudavo ruginės duonos ir šiek tiek pupelių.
Kaip ir dauguma tuo metu Europoje badavusių žmonių, eksperimento dalyviai niekada negaudavo mėsos, jų paros kalorijų skaičius buvo apribotas iki 1800 ar dar mažiau.
M. Suttonas prisimena vieną atvejį, kai nešdamas savo skurdų davinį popieriniame maišelyje, nusprendė nusivesti savo mylimąją papietauti į brangiausią Mineapolio restoraną.
„Norėjau nusivesti ją į restoraną tam, kad pasimėgaučiau reginiu, kaip ji valgo... Tačiau kai padavėjas atėjo su maistu, ji paprasčiausiai negalėjo to padaryti. Mane tai kiek suneramino, aš išleidau didelius pinigus tam maistui ir ji tiesiog negalėjo valgyti“.
Anemija, apatija ir išsekimas
Eksperimento režimas buvo ganėtinai griežtas. Visus šešis badavimo mėnesius tyrime dalyvaujantys vyrai per savaitę turėdavo nueiti arba nubėgti 36 kilometrus. Taip buvo tikimasi, kad kasdien jie sudegins tūkstančiu kalorijų daugiau nei gaudavo.
Vaikštant ar bėgant tekdavo praeiti pro kepyklėles ir kitas pagundas, o to kai kuriems eksperimento dalyviams buvo per daug. Trys vyrai iš eksperimento pasitraukė.
Visi likusieji neteko apie ketvirtadalio savo svorio, daugumą jų ėmė kankinti anemija, apatija ir išsekimas. Netrukus pro odą buvo galima matyti šonkaulius, kojos pasidarė tokios pačios, kokios prieš tai buvo rankos. Daugumai pasireiškė ir psichologinis poveikis.
„Kai kurį laiką negauni maisto, pasijauti tarsi apkvaitęs, - sako M. Suttonas. - Man nieko neskaudėjo. Tiesiog buvau labai silpnas. Taip pat dingo lytinis potraukis“.
Vyrų depresija ir nerimas augo sulig kiekviena diena.
„Kai kažkas gero nutikdavo, užsidegdavome džiaugsmu, kai nusimindavome, panirdavome į depresiją, - prisimena M. Suttonas. - Ten buvo labai artimas mano draugas, dažnai su juo griežtai kalbėdavau ir netrukus supratau, kad kone kas vakarą einu jo atsiprašyti“.
Eksperimente dalyvavę vyrai su tuo susidoroti bandė įvairiai. Vienas baigė teisės studijas. Pats M. Suttonas skaitė filosofinę ir teologinę medžiagą, o nusiraminimo ir paguodos ieškojo bendraudamas su kitais kvakeriais bei lankydamasis bažnyčioje.
Kiti dalyviai retkarčiais ryždavosi paslapčia paragauti uždrausto maisto, tačiau netrukus juos apsėsdavo kaltės jausmas. Vienas eksperimento dalyvis, kapodamas malkas, nusikirto pirštą ir negalėjo paaiškinti nei kaip, nei kodėl.
Eksperimentas pavėlavo
Šis eksperimentas vis dar minimas kaip informacijos šaltinis, kai studijuojama mityba ir valgymo sutrikimai. Be to, jis iškėlė daug klausimų apie tai, kaip įmanoma kovoti su psichologinėmis problemomis, jeigu žmogus vis dar badauja.
Vis dėlto, tam tikra prasme šis eksperimentas surengtas per vėlai. Dar jam tebevykstant viena nacių koncentracijos stovykla buvo išlaisvinta, vėliau išlaisvinta kita, tad netrukus badavimo siaubas tapo akivaizdus.
BBC žurnalistas Edwardas Wardas Buchenvaldo koncentracijos stovykloje apsilankė 1945 metų balandžio mėnesį. Nuo jos išlaisvinimo buvo praėjusios septynios dienos.
„Aplinkui mane kėblino išsekę Vokietijos žydai tuščiomis akimis, - pranešė žurnalistas. - Vyras atidarė didelės spintos duris. Viduje buvo sukrauta apie dvi dešimtys lavonų. Praėjusios nakties derlius“, - pasakė vyras, lyg tai būtų įprastas dalykas.
„Tas pats bus rytoj, kitą, paskui dar kitą dieną. Vargšai kaliniai buvo išlaisvinti iš nacių kankintojų, tačiau jie vis dar nebuvo išlaisvinti iš ilgo badavimo“.
Ir nors eksperimento rezultatai Antrojo pasaulinio karo aukoms naudos jau neatnešė, jie vis tiek pasitarnavo kitiems.
1946 metais tyrimo autoriai išleido socialiniams darbuotojams skirtą vadovą „Men and Hunger“ („Žmonės ir badas“). Joje buvo patariama:
Nedemonstruokite šališkumo, susilaikykite nuo ginčų; badaujantieji pasirengę ginčytis iškilus menkiausiai provokacijai, tačiau paprastai jie iškart dėl to ima apgailestauti.
Informuoti grupę apie tai, kas daroma ir kodėl, yra taip pat svarbu kaip ir viską padaryti – skelbimų lenta yra lengviausias būdas.
Badavimas didina privatumo ir ramybės poreikį – bet koks triukšmas atrodo labai įkyriu ir ypač valgant.
Energija turi būti taupoma – gyvenamosios ir valgymui skirtos patalpos turi būti patogiai įrengtos.
Rūpestingas darbuotojas pasinaudos tuo faktu, kad badaujantį asmenį emociškai veikia oro sąlygos – prastoms dienoms reiktų numatyti kokią nors ypatingą ir linksmai nuteikiančią veiklą.
Pasirinko sveiką gyvenimo būdą
Paskutiniaisiais eksperimento mėnesiais Minesotos vyrai buvo vėl normaliai maitinami, jie susigrąžino savo įprastą svorį. Jiems buvo skiriamas skirtingas maistas, skirtingas kalorijų kiekis. Vis dėlto prireikė ilgų mėnesių ar net metų – vyrai jau seniai buvo spėję grįžti namo – kol jie visiškai atsigavo.
Vieną dieną M. Suttonas paliko Minesotą. Jis sėdo į autobusą, vežantį į Čikagą.
„Kaskart, kai autobusas sustodavo, išgerdavau porą pieno kokteilių ir pasaulis tapdavo nuostabus, - prisimena badavimo eksperimente dalyvauti sutikęs vyras. - Buvo nuostabu jausti, kad galiu gauti bet kokį norimą maistą, tačiau jėgų neturėjau. Buvau labai laimingas, aš valgiau, tačiau tai dar nebuvo normali būklė“.
M. Suttonas, kaip ir dauguma eksperimento dalyvių, vėliau pasirinko sveiką gyvenimo būdą ir jiems puikiai sekėsi. 1949 metais jis dirbo Gazoje su badaujančiais pabėgėliais, vėliau dalyvavo JAV vykdomuose kvakerių projektuose. Dabar vyrui 95 metai, jis gyvena kvakerių bendruomenėje Baltimorėje.
Net ir praėjus septyniems dešimtmečiams, M. Suttonas džiaugiasi dalyvavęs eksperimente. Jo draugai rizikavo gyvybėmis Ramiajame vandenyne, todėl jam taip pat buvo garbė pasiaukoti.