Sirijos sukilėlių kontroliuojamame Chan Šeichūno mieste ankstų antradienį įvykdyta numanoma cheminė ataka pasiglemžė mažiausiai 86 žmonių gyvybes.
Kalbėdamasis apie patirtą siaubą su naujienų agentūros AFP žurnalistu Mohammadas vengė pakelti savo mėlynas akis.
„Lauke išgirdome triukšmą, taigi mano tėvas išėjo ir pamatė kažką gulint ant žemės. Jis nukrito ir ėmė virpėti, o mano motina sušuko: „Ateikit, pažiūrėk, kas tavo tėvui!“ – prisiminė šviesiaplaukis vaikinas.
Mohammadas, jo sesuo ir jos ketverių metų sūnelis išbėgo jam padėti.
„Ten stovėdama mano mama klykė, ir tada netikėtai ji susmuko. Tada – berniukas. Po jo – mano sesuo“, – pasakojo vaikinas.
Iš jo artimųjų burnų virto baltos putos, o jie patys raitėsi konvulsijose. Išgyveno tik Mohammado sesuo.
„Numanėme, kad ten galbūt pasklidę chemikalai, bet galvoji ne kaip pabėgti, o kaip padėti žmonėms ir juos išnešti“, – sakė jis nevilties kupinu balsu.
„Dieve, pasigailėk aukų – mano tėvo, motinos, sūnėno ir visos bendruomenės. Tikiuosi, kad Dievas atkeršys kaltininkui“, – sakė Mohammadas.
Po ankstų antradienio rytą surengtų antskrydžių daugiau kaip 160 žmonių apsinuodijusių žmonių duso, buvo purtomi traukulių, o jiems iš burnų veržėsi putos, pasakojo gydytojai.
Šį išpuolį pasmerkė tarptautinė bendruomenė, o kai kurių šalių lyderiai dėl jo kaltina Sirijos prezidento Basharo al Assado pajėgas.
„Visus pakirto dujos“
Pasaulio sveikatos organizacija ir organizacija „Gydytojai be sienų“ (MSF) nurodė, kad kai kurioms įtariamos cheminės atakos aukoms pasireiškė simptomai, atitinkantys tokių nervus paralyžiuojančių medžiagų kaip zarinas, poveikį.
Apsuptas gedinčių artimųjų, Abdulhamidas vos galėjo ištarti: „Mirė 19 mano šeimos narių.“
Smulkaus sudėjimo vyras gulėjo ant neaukštos sofos, o į jo ranką buvo įstatytas kateteris. Abdulhamidas pasakojo, kaip antradienį jis bandė išgelbėti savo artimuosius.
„Užsidėjome kelias kaukes, bet jos visai nepadėjo... Žmonės tiesiog ėmė kristi ant žemės“, – sakė 28 metų vyriškis.
Kai nukentėjusiųjų išsivežti atvyko greitosios pagalbos automobilis, Abdulhamidas irgi susmuko.
„Kažkas padėdavo mums nešti nukentėjusįjį ir tada pats parkrisdavo, tada dar vienas, ir dar vienas... Kol dujos pakirto visus“, – drebėdamas sakė jis.
„Mirė mano vaikai – Ahmadas ir Aya (Aja) – bei mano žmona Dalal“, – skundėsi jis.
Tuo tarpu lauke buvusi jo pagyvenusi motina ėmė save mušti, verkti ir kūkčioti.
Jų giminaitis Abdulrahmanas sakė patyręs tokį pat siaubą: „Mačiau besipurtančius, krentančius ant žemės žmones, ir putas, drimbančias iš jų burnų.“
„Tada žmonėms, kurie mėgino jiems padėti, pasireiškė tie patys simptomai“, – sakė barzdotas kresno sudėjimo vyras.
Pasak jo, po aviacijos smūgių „nebuvo jokių sužeidimų, jokių nuolaužų“.
„Dievas nemiega“
Praėjus dienai po dešimtis gyvybių nusinešusių antskrydžių sukilėlių kontroliuojamas miestas atrodo ištuštėjęs. Daugelis jo gyventojų pabėgo, o kiti, likę, namuose, tiesiog sėdėjo tylėdami, sukrėsti šio įvykio.
Vienas AFP korespondentas sakė, kad vietos gyventojai mieste vis dar randa žmonių palaikų. Neseniai buvo aptikti vienos šeimos, kuri nuo bombardavimo slėpėsi nedidelėje oloje ir niekada nesirodydavo mieste, palaikai.
Ant kelio, vedančio į miestą, vienas gydytojas ir jo padėjėjas atsargiai į plastikinius paketus dėjo raketos likučius.
„Surinkome mėginius iš vietovės, kur buvo surengtas antskrydis: raketos liekanų, gyvūnų ir augalų mėginių“, – sakė gydytojas Hazemas, Chan Šeichūno medicinos centro vadovas.
Aplink tebesigirdėjo aviacijos smūgių sprogimai, o ant netoliese esančio akmens buvo uždėtas ryškiai raudonas ženklas su kaukole ir sukryžiuotais kaulais.
„Mums pažadėjo, kad Jungtinių Tautų darbuotojai ištirs vietovę... Saugome mėginius ir juos kataloguojame, kad atvykusi kokia nors grupė pamatytų, kas mums čia nutiko“, – sakė Hazemas.
JT tyrimų komisija dėl Sirijos ir Cheminių ginklų uždraudimo organizacija (OPCW) nurodė, kad bus siekiama išsiaiškinti, ar per šią ataką buvo panaudotos cheminės medžiagos.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas savo ruožtu pareiškė, kad ši ataka buvo „įžeidimas žmonijai“, kuris „peržengė daug ribų“.
Tačiau Abdulhamidas silpnu balsu sakė galįs „pasikliauti tik Dievu“.
„Dievas nemiega. Jis nieko nepamirš“, – pridūrė jis.