Daugybė apdegusių ir kulkomis suvarpytų, po betono luitais palaidotų vaikų bei suaugusiųjų kūnų jau nieko nebestebina teroristų užgrobtose vietovėse. Širdį stingdantis vaizdas – kraupi realybė, su tokia kone kasdien susiduria savo vaikų netekusios ir juos raudomis prikelti bandančios motinos ar Dievo pagalbos prašantys nuo teroristų rankų kritusius sutuoktinius ir kitus artimuosius palaidojusieji.
Grupuočių įkaitai
„Boko Haram“, „Islamo valstybė“, „Al Shabab“. Mums tai tik pavadinimai, dar kartą įrodantys, kad pasaulyje egzistuoja žiaurios teroristinės grupuotės, o vietos gyventojams – tai kasdien baimę ir mirtį sėjantys galingieji, nuo kurių priklauso kone visas gyvenimas.
Dėl islamistų grupuotės „Boko Haram“ smurto daugiau kaip milijonas Afrikos vaikų negali lankyti mokyklos. Nigerijoje, Kamerūne ir Čade uždaryta daugiau kaip 2 000 mokyklų. Šimtai mokymo įstaigų nusiaubta, apgadinta arba sunaikinta. Kadangi daug mokyklų yra tapę sukilėlių atakų taikiniu, vaikai bijo į jas grįžti. Tačiau kuo ilgiau jie nelanko mokyklos, tuo didesnis pavojus būti žiauriai išnaudotam, pagrobtam ar, kaip jau tapo įprasta, užverbuotam ginkluotų grupuočių.
Ataskaita, kurią parengė visomis išgalėmis tokias kančias patiriantiems vaikams bandantys padėti Jungtinių Tautų ir kitų nevyriausybinių organizacijų atstovai, kelia siaubą: daugiau nei 10,5 mln. vaikų yra atskirti nuo tėvų, jie patiria prievartą ir emocines kančias. Tokių vaikų pastaraisiais metais sparčiai daugėjo. Mažamečiai dažnai seksualiai išnaudojami, mergaitės verčiamos tuoktis, Afrikoje įsivyravo vaikų grobimai ir žudynės. Negana to, kai kurie vaikai verčiami tapti savižudžiais ar savo skausmingą ir trumpą gyvenimą baigti kovodami.
Bado aukos
Rytinės Afrikos teritorijoje įsitvirtinusi „Al Shabab“ dar 2009 metais uždraudė visoms pagalbos organizacijoms įžengti į savo kontroliuojamą teritoriją, nes esą šios užsiima politika, bet ne realia pagalba.
Daugiau kaip 12 milijonų žmonių toje dalyje kenčia nuo sausros, bado, dešimtys tūkstančių kasdien lėta vorele slenka į pietus – ieško maisto ir prieglobsčio. O Kenijos šiaurėje esančią pasaulyje didžiausią pabėgėlių stovyklą gelbėtojai vadina tiesiog miestu.
Sausra ir badas piktus savo dantis šiepia Etiopijoje, Džibutyje ir Somalyje, bet labiausiai visada kenčia tie, kurie ir taip jau yra nuskriausti, šiuo atveju – somaliečiai. Tai žmonės, neturintys valstybės ir valdžios, tie, kuriais niekas nesirūpina, todėl jie mėgina patys savimi pasirūpinti – pabėgti.
Išsekę vaikai retai kada pasiekia zonas, kuriose galėtų gauti pagalbą. Dievo ir žmonių pamirštoje vietoje suskaičiuoti pakelėse besimėtančius jų kūnelius – sunku. Didžiulės teritorijos, kuriose gyvena ir kenčia žmonės, – tai nežinoma žemė pagalbos organizacijoms, nes ten patekti ir padėti žmonėms neįmanoma.
Islamistai, valdantys Somalio regionus ir kovojantys su silpna vyriausybe šalies sostinėje, nenori pripažinti, kad pražiopsojo tokio masto nelaimę, todėl dabar yra linkę viską neigti.
Norėdamos išgelbėti šeimas ir vyresnius vaikus nuo bado, motinos dažnai pasmerkia savo jaunėlius mirčiai. Pasak medikų, dirbančių didžiausioje pabėgėlių stovykloje Dabaade, vaikai, kuriems dar nesuėjo penkeri, – dažniausios bado aukos, o motinos, žinodamos, kad jų išgelbėti greičiausiai nebepavyks, tiesiog ima juos rengti mirčiai dar tada, kai šie būna gyvi.
Mirties ir gyvenimo akistatos Afrikos gyventojams – dažnas reiškinys.
Tačiau regionus valdanti „Al Shabab“ teroristinė grupuotė tikina tiesianti pagalbos ranką nuskriaustiesiems – „išsigelbėja“ tie vaikai, kurie papildo žiaurių kovotojų gretas.
Kandidatų ilgai ieškoti nereikia. Kone kas treji metai Somalyje islamistų grupuotei „Al Shabab“ priklausantis radijas vaikams rengia viktorinas. Tikrinamos jų žinios apie Koraną, o geriausiai pasirodžiusieji apdovanojami. Ne, ne aukso, sidabro ar kitos spalvos medaliu, kokį pakabintą ant kaklo nervingai tampo mūsų atžalos po sėkmingos matematikos ar istorijos olimpiados.
Po „Al Shabab“ rengiamų viktorinų perspektyviausiesiems į rankas įduodamas jų „išsigelbėjimas“ – ginklas, kuris pasitarnaus kovoje su valdžia.
Kova už būvį
Tokia pati tragiška situacija dar nuo 2011-ųjų kovo yra ir karo draskomoje Sirijoje. Daugiau nei 50 tūkst. Sirijos vaikų, kurie nėra dar sulaukę pilnametystės, gyvena tiesiog gatvėse arba pabėgėlių stovyklose. Vienų tėvai yra žuvę per karą, kiti dingę, o dar kiti verčia savo atžalas kovoti už vietą po saule.
„Islamo valstybės“ kovotojai jau kurį laiką vilioja vaikus prisidėti prie ekstremistinės grupės pajėgų. Išplatintas montažas atskleidžia tų stovyklų kasdienybę – ginkluoti berniukai vartosi salto, stato gyvąsias piramides ir mosikuoja juoda teroristų grupės vėliava. Taip jie rengiasi džihadistų gyvenimui.
Nustatyta, kad daugiau nei 40 proc. tokių vaikų, detonavę automobiliuose paslėptus sprogmenis, žuvo, o trečdalis krito mūšio lauke, kaudamiesi kaip eiliniai kovotojai. Beveik pusė visų vaikų paskutinėse, prieš lemiamą žingsnį darytose nuotraukose, šypsosi, daugelis jų pavaizduoti laukuose ir pievose, taip bandant sukurti įspūdį, kad jau atsidūrę rojuje.
Trapius gyvenimus luošina ir neva su teroristais kovojantys rusų desantininkai. Kremliaus valdžios į teroristų valdomas teritorijas pasiųsti kariai per daug nesijaudina, kieno gyvenimas nutrūks ar bus suluošintas nuo dar vienos jų iš oro pasiųstos bombos.
Kraujas, aimanos ir išgelbėti meldžiančios raudos suvirpina tik nuožmų karą Sirijoje stebinčių ir pagalbą sužeistiesiems teikiančių gelbėtojų širdis.
Tikrasis karą kenčiančių Sirijos vaikų veidas atsiskleidžia vienintelėje širdį draskančioje fotožurnalisto Osmano Sagirli darytoje nuotraukoje: ketverių metų mergytė baimės persmelktu veideliu, virš savęs iškėlusi rankas taip aukštai, kaip tik gali – ji pamanė, kad žurnalisto į ją nukreiptas fotoobjektyvas yra ginklas. Ji tiesiog pasiduoda…
Iliustracija puikiai atspindi, kad Sirijos vaikai kasdien tampa mirties liudininkais ir aiškiai suvokia, ką reiškia ginklas žmogaus rankose nesantaikos draskomoje šalyje.
Žiaurumu prieš vos gyvenimą spėjusius pažinti vaikus garsėja ir vyriausybei ištikimo sukarintos pajėgos, atsakingos už daugybę nužudymų, suluošinimų ir kankinimų.
Sukilėliai taip pat verbuoja jaunuolius stoti į savo gretas ir taiko bauginimo taktiką gyvenamuosiuose rajonuose.
Jungtinių Tautų ataskaitoje išsamiai aprašomi negailestingų kankinimų atvejai – vaikų prievartavimas, mušimas metaliniais virbais, kankinimas elektrošoku, nagų lupimas. Paklausite, kuo dėtas vaikas, kodėl su juo taip elgiamasi? Kaltas, nes ten gimė.