1.Kai kuriuos kultinius filmus sukūrė pietų korėjietis
Kim Jong Ilas buvo didžiulis kino gerbėjas, užtikrinęs, kad praėjusio amžiaus 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiuose kino pramonei netrūktų finansavimo. Tačiau jo netenkino tėvynainių kuriamų filmų kokybė.
Shin Sang Oko, kaip kino režisieriaus, patirtis leido jam kurti aukštesnės pramoginės ir gamybinės kokybės filmus.
„Shin Sang Okas sugebėjo pasitelkti senamadiškas Šiaurės Korėjos propagandos formules ir paversti jas gerais filmais, – teigė knygos „North Korean Cinema: A History“ („Šiaurės Korėjos kinas: istorija“) autorius Johannesas Schonherras. – Jis pakeitė Šiaurės Korėjos kino kokybę. Dėl jo įtakos kiti Šiaurės Korėjos filmai taip pat tapo kokybiškesni“.
Tarp populiarių Shin Sang Oko darbų buvo veiksmo filmas „Runaway“, kuris baigiasi traukinio sprogimu, bei „Pulgasari“ – Šiaurės Korėjos filmas apie monstrą, įkvėptas japonų „Godzillos“.
Galiausiai Pietų Korėjos režisierius su žmona 1986 metais per verslo kelionę Vienoje pabėgo.
Tuo metu „Pulgasari“ buvo ką tik užbaigtas ir Kim Jong Ilas nenorėjo pripažinti, kad jį režisavo Shin Sang Okas, todėl visa filmo kūrimo garbė buvo atiduota antrajam režisieriui, pažymėjo J. Schonherras.
Shin Sang Okas iki savo mirties 2006 metais režisieriaus karjerą tęsė Jungtinėse Valstijose ir Pietų Korėjoje.
2. Blogiausi aktoriai buvo amerikiečiai
Teigiama, kad daugelis Šiaurės Korėjos aktorių baigė Pchenjano Kinematografijos ir dramos menų universitetą.
Tačiau propagandos tikslais Šiaurės Korėjos filmams reikėjo ir aktorių užsieniečių, ypač amerikiečių, kad jie vaidintų piktadarius.
„Jeigu Šiaurės Korėjos filmams prireikdavo užsieniečių, jie kreipdavosi į užsieniečius, jau gyvenančius šalyje, – sakė J. Schonherras. – Prašymų galėdavo sulaukti beveik bet kas – užsienio studentai, profesoriai, sporto treneriai. Žmonės paprastai neatsisakydavo“.
Tačiau jie neturėdavo jokios teisės keisti filmo scenarijaus, be to, „dauguma jų būdavo siaubingi aktoriai“, pažymėjo jis.
Tarp geriausiai žinomų amerikiečių buvo Charlesas Jenkinsas, Larry Abshieras, Jerry Parishas ir Jamesas Dresnokas. 7-ajame dešimtmetyje jie visi pabėgo į Šiaurės Korėją.
Visas ketvertas 1978 metais vaidino bloguosius kapitalistus propagandiniame seriale „Nameless Heroes“ („Bevardžiai didvyriai“).
Ch. Jenkinsas vėliau sakė, kad buvo verčiamas vaidinti filmuose ir kad išvykimas į Šiaurės Korėją buvo „pats kvailiausias jo gyvenimo žingsnis“.
J. Dresnokas, kaip manoma, tebegyvena Šiaurės Korėjoje ir yra populiarus tarp šalies gyventojų, kurie pagal vieną suvaidintą personažą vadina jį Arthuru.
„Filmų žiūrėjimas yra, ar bent jau buvo, vienas populiariausių laisvalaikio leidimo būdų“, - sakė J. Schonherras.
Jo kalbinti žmonės, kurie pabėgo iš Šiaurės Korėjos, dalijosi maloniais prisiminimais, kaip 9-ajame ir 10-ajame dešimtmečiuose vaikščiojo į kiną. „Kino teatras būdavo ta vieta, kur jie eidavo su draugais praleisti laisvalaikio“, - teigė J. Schonherras.
Tačiau Šiaurės Korėjos filmai taip pat rodomi fabrikų kompleksuose, kolektyviniuose ūkiuose ir kariuomenės padaliniuose, nurodo Kembridžo universiteto Azijos ir Vidurio rytų fakulteto dėstytojas Markas Morrisas.
„Kad pamatytum savo mėgstamą filmą, nebūtina pirkti bilieto. Tereikia pasižiūrėti, kur ir kada bus rodomi filmai. Nueiti jų pasižiūrėti yra gera idėja!“, - sakė jis.
Filmo seansuose dažnai dalyvauja komisaras, paprašantis žiūrovų įvertinti filmą, pridūrė M. Morrisas.
Dėl šios priežasties „žmonės turi labai atidžiai sekti filmų mintį“.
4. Pagrindinė mintis – liaupsinti didžiuosius lyderius
Šiaurės Korėjos kinas apima kelis skirtingus žanrus, bet jie visi skelbia tą pačią mintį.
„Viena ar kita prasme viskas susiveda į Kim Il Sungo, Kim Jong Ilo ar partijos liaupsinimą“, - teigė kino kritikas Simonas Fowleris, rašantis tinklaraštį apie Šiaurės Korėjos filmus.
Filmuose, kur veiksmas vyksta prieš Kim erą, bus rodomas „kontrastas tarp gyvenimo praeityje ir dabarties (valdant Kim dinastijai)“, sako S. Fowleris.
Pavyzdžiui, filme „The Flower Girl“ vaizduojama Šiaurės Korėja prie Japonijos okupacijos. Filmo personažai kenčia nuo despotiškų žemvaldžių, kuriuos remia Japonija, valdymo.
Tačiau gyvenimas pasikeičia, kai Korėjos revoliucinės armijos nariai nuverčia žemvaldžius, pranašaudami geresnę ateitį Šiaurės Korėjai, kurią „išlaisvins“ Kim Il Sungo kariuomenė.
Tuo tarpu J. Schonherras sako, kad koviniuose filmuose „blogiukais visuomet tampa japonai arba amerikiečiai“.
Nepaisant tebetvyrančios įtampos tarp Šiaurės Korėjos ir Seulo, pietų korėjiečiai piktadarių etiketės paprastai išvengia. „Jeigu jie yra pietų korėjiečiai, visuomet yra vilties. Paprastai jie gauna išsilavinimą arba filmo pabaigoje būna palenkiami (Šiaurės Korėjos pusėn)“, - teigė J. Schonherras.
5. …Tačiau jų nerodykite
Nors dauguma filmų pabrėžia Kim Il Sungo bei Kim Jong Ilo svarbą, patys lyderiai filmuose rodomi retai. Dažniausiai jie vaizduojami netiesiogiai.
„Pavyzdžiui, filmuose apie karą kažkas atsiliepia į Kim Il Sungo skambutį ir gauna puikų karinį patarimą, – sako M. Morrisas. – Pasigirdus skambučiui, kiekvienas pasilygins savo drabužius, ir generolas pakels ragelį, tarsi tai būtų gyvas, spindintis objektas“.
Panašiai S. Fowleris nupasakoja sceną iš filmo „Marathon Runner“, kuriame viena pagrindinio vaidmens atlikėja bėga įkalne, kad žvilgterėtų į Kim Jong Ilo konvojų.
Nors ji pavėluoja, ji gali paliesti vėžes, kurias paliko jo automobilio ratai.
„Ji verkia iš džiaugsmo, kad galėjo paliesti jo padangų vėžes“, - sakė S. Fowleris.
„Žvelgiant struktūriškai, Japonijos okupacija Šiaurės Korėjos filmams yra esminė“, - sakė M. Morrisas.
„Kim Il Sungas ir Mandžiūrijos partizanų kovotojai buvo revoliucinė frakcija, kurios tapatybė kilo iš kovų su japonais... (Jie tvirtina, kad) kovos su japonais pelnė Kim Il Sungui ir jo kolegoms teisę tapti Korėjos valstybės atstovais“.
Šiaurės Korėjos kariuomenė turi filmų kūrimo centrą, skirtą specialiai karo filmams kurti, priduria M. Morrisas. „Jie už dyką aprūpina kariais, taip pat būtina technika“, - sakė jis.
Lynn Lee savo dokumentiniame filme „The Great North Korean Picture Show“ įamžino Šiaurės Korėjos kino industriją.
Kuriant šią juostą, jai buvo suteikta teisė apsilankyti karinio filmo aikštelėje. Filme, kurį režisavo šiaurės korėjietis Pyo Hangas, filmavosi šimtai kareivių.
L. Lee dokumentiniame filme režisierius plūsta jaunus karius, kad scenoje, kai reikia perduoti savo ginklus japonams, jų veidai neatrodo pakankamai liūdni.
Galiausiai režisieriui tenka griebtis gudrybės, kad jie „pravirktų“ – panaudoti akių lašus.
7. Filmuose rodomos stiprios moterys ir vidutiniški vyrai
Nors Šiaurės Korėjai visuomet vadovavo vyrai, jos propagandos mašina mėgsta vaizduoti stiprias moteris. Šios šalies filmuose galima sutikti sportininkes, kares, šnipes ir net eismo reguliuotojas.
Filmuose rodomos „stiprios, sunkiai dirbančios moterys, pasišventusios savo lyderiams“, sako J. Schonherras.
Tačiau nors senesniuose filmuose galima išvysti didvyrius vyrus, naujesniuose darbuose figūruoja „daug silpnų vyrų“, priduria jis.
„Paprastai moterims tenka juos auklėti, kaip būti geru pasekėju“, - teigė jis.
M. Morrisas mano, kad tai dera su Pchenjano propagandiniu naratyvu. „Vieninteliai visiems rūpimi Šiaurės Korėjos vyrai yra Kim šeimos vyrai. Jiems nereikia varžovų, todėl nėra ir didvyrių“, - aiškino jis.
Nors moterys būna stiprios, galiausiai jos taip pat žino savo vietą.
„Stiprios moterys filmuose galiausiai išteka. Jų gyvenimas be santuokos nelaikomas išbaigtu“, - sakė M. Morrisas.
8. Ponas Bynas prasimušė ir į Šiaurės Korėją
Nors žiniasklaida ir internetas yra griežtai kontroliuojami, kai kurie užsienio filmai vis dėlto patenka į šalį.
Užsienio filmai rodomi per Pchenjano tarptautinį kino festivalį, kuris rengiamas kas dvejus metus. Tarp šiame festivalyje rodytų Didžiosios Britanijos filmų yra „Mr Bean“ („Ponas Bynas“) ir „Elizabeth: The Golden Age“ („Elžbieta: aukso mažius“). Manoma, kad iš amerikietiškų filmų Šiaurės Korėjoje buvo rodoma tik „Evita“.
Už festivalio ribų šiaurės korėjiečiai retai turi progą išvysti filmus iš užsienio. Tačiau komedija apie futbolą „Bend it like Beckham“ („Smūgiuok kaip Beckhamas“) 2010 metais tapo pirmuoju Vakarų gamybos filmu, parodytu per Šiaurės Korėjos televiziją. Jį padovanojo Didžiosios Britanijos ambasada, dėjusi pastangas užmegzti ryšius su Pchenjanu.
Šis filmas buvo laikomas tinkamu Šiaurės Korėjai, turint galvoje jos meilę futbolui. Tuometinis Didžiosios Britanijos ambasadorius Pchenjane Peteris Hughesas sakė, kad filmas, regis, buvo gerai įvertintas.
9. Dviračiai draudžiami
Kai režisieriams Lynn Lee ir Jamesui Leongui buvo leista kurti dokumentinę juostą apie Šiaurės Korėjos kiną, jie turėjo paklusti griežtoms sąlygoms, įskaitant sutikimą, kad jų medžiagą kiekvienos dienos pabaigoje peržiūrės cenzoriai.
Nuolat palydovų lydimiems kūrėjams galimybės nufilmuoti kažką kontroversiško buvo gana ribotos. Tačiau net ir tokiomis sąlygomis Šiaurės Korėjos pareigūnai rado ką cenzūruoti.
„Cenzoriams nepatiko kadrai su žmonėmis, minančiais dviračius, ar asmenimis, kurių marškinių sagos buvo neužsagstytos“, - stebėjosi L. Lee. Buvo uždrausta rodyti ir filmuotą medžiagą, kurioje matyti, kaip gatvėje tiesiami elektros laidai.
„Manau... jie norėjo, kad miestas ir žmonės atrodytų tvarkingai, - sakė L. Lee. – Aš tik bandau spėti, nes mes patys niekada nebuvome susitikę su cenzoriais“.
10. Tinkamai rodykite Kimus
Dar vienas L. Lee nustebinęs dalykas buvo deramas Kim Il Sungo ir Kim Jong Ilo atvaizdų rodymas.
„Cenzoriams nepatiko kadrai, kuriuose lyderių atvaizdai buvo nepilni, - sakė L. Lee. – Jeigu nesimatys dalies atvaizdo ar statulos, ta medžiaga bus atmesta“.
„Tai kėlė šiokių tokių problemų, nes jų atvaizdų pilna visur, ir kartais tiesiog nepastebi, kad jie ten yra, kai filmuoji prieš juos stovintį žmogų“, - pažymėjo režisierė.
Jai teko perfilmuoti ištisą savo juostos „The Great North Korean Picture Show“ dalį, nes ji buvo kuriama Šiaurės Korėjos kino muziejuje ir cenzoriams nepatiko, kaip fone atrodo lyderių atvaizdai.