Kaip informuoja Vatikano radijas, Belgijos katalikų vyskupų konferencijos interneto portale paskelbta antroji tokia ataskaita. Pirmoje minėtas 621 Arbitražo centre užregistruotas skundas, antroje - dar 307.
Pradėjus tirti lytinius nusikaltimus bažnytinėje aplinkoje Belgijoje, aukos galėjo kreiptis į dvi institucijas: Arbitražo centrą, kuris buvo įsteigtas šalies Parlamento iniciatyva, bendradarbiaujant su Katalikų Bažnyčia. Antra institucija - pačios Katalikų Bažnyčios Belgijoje ir vienuolijų įsteigti išklausymo centrai, veikiantys dešimtyje vietų ir vienas nacionalinis centras.
Didžioji dalis 2012 metais priimtų antroje ataskaitoje minimų 307 skundų - apie 1950-1980 metų laikotarpio įvykius. Jie sudaro 84 procentus skundų. Aukų amžius šiandien siekia keturiasdešimt metų ir daugiau.
Nuo 1980 metų lytinio išnaudojimo ir tokio tipo nusikaltimų kreivė staigiai krito. Tai sutampa su panašių tyrimų Airijoje, Vokietijoje ir JAV duomenimis, rodančiais, kad lytinis išnaudojimas buvo ne vien pavienių asmenų prasižengimas, bet ir tam tikro socialinio reiškinio, turinčio ribas laike, dalis.
Lytinio išnaudojimo atvejai yra suskirstyti į keturias kategorijas pagal sunkumą. Daugiausia lytinio išnaudojimo atvejų priklauso pirmoms dviem kategorijoms, kurios apibūdinamos kaip „pasikėsinimas į skaistumą“. Apie penki procentai atvejų priklauso ketvirtajai kategorijai, kuri apima sunkius prievartavimo ir lytinio išnaudojimo atvejus.
Kokios kompensacijos siekė aukos?
Bažnyčios Belgijoje centrai taip pat turėjo įgaliojimą imtis priemonių ir veiksmų, kurie padėtų aukai ir nors dalinai ištaisytų jos išgyventą dramą.
Aukos dažniausiai norėjo ir siekė trijų dalykų: pirma, susitaikyti su institucija, kuriai išnaudotojas, dažnu atveju šiandien jau miręs, priklausė išnaudojimo metu; antra, pokalbio, kuris būtų pripažinimas, kad auka iš tiesų patyrė išnaudojimo dramą; trečia, pokalbio su išnaudotojo vyresniuoju.
Daliai aukų buvo ar bus išmokėtos piniginės kompensacijos, nors, kaip pažymima ataskaitoje, piniginė kompensacija, rodos, nėra lemiantis motyvas, dėl kurio žmonės kreipėsi į išklausymo centrus.
Didelė ataskaitos dalis yra skirta požiūriui į lytinio išnaudojimo nusikaltimus išreikšti ir pristatymui veiksmų, kurių ėmėsi katalikų Bažnyčia Belgijoje.
Ilgą laiką išnaudotojai buvo palikti ramybėje
Pirmiausia pabrėžiama, kad reikia tiek Bažnyčioje, tiek visuomenėje, kuri yra platesnis lytinių išnaudojimo atvejų kontekstas, įsisąmoninti tokių nusikaltimų sunkumą ir pasekmes. Ilgą laiką aukos liko be išklausymo ir supratimo, o išnaudotojai buvo palikti ramybėje. Kolektyvinis nutylėjimas ir aplinkybių užglaistymas dar labiau žeidė aukas. Tam reikia priešpastatyti skaidrumą, tiesą, pripažinimą, skriaudos atitaisymą.
Šiuo tikslu buvo įvardintos šešios elgesio taisyklės. Pirma, visada būti aukos pusėje. Antra, sulaužyti tylą. Trečia, pripažinti ir taisyti skriaudą. Ketvirta, gerbti pačios aukos įvardytą skriaudos atitaisymo būdą. Penkta, elgtis vienodai su išnaudotojais. Šešta, imtis prevencijos priemonių.
Pasak Vatikano radijo, dešimtyje išklausymo ir informacijos centrų lytinio išnaudojimo aukoms suteikiama įvairi pagalba: nuo susitaikymo organizavimo iki pagalbos kreipiantis į teisėsaugos institucijas.