Ką tai gali pasakyti apie mūsų polinkį tikėti viskuo, ką perskaitome ir išgirstame? Ir ką mitas apie iliuminatus atskleidžia apie melagingas žinias ir istorijas, kurios mus veikia ir šiandien?
Kai kas nors imasi nagrinėti tariamos slaptosios draugijos istoriją, pirmiausia jie aptinka informacijos apie tai, jog Vokietijoje Švietimo amžiuje buvo įkurtas Iliuminatų ordinas. Tai buvo slapta 1776 metais Bavarijoje įkurta draugija, vienijusi intelektualus, norėjusius privačiai rinktis ir priešintis religinei ir elito įtakai jų kasdieniam gyvenimui.
Šiai grupei priklausė ir keli garsūs progresyviai mastę žmonės, tačiau, kaip ir laisvuosius masonus, juos palaipsniui išstūmė konservatoriai ir krikščionys kritikai, tad ši grupė nustojo egzistavusi.
Taip buvo iki septintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio. Iliuminatai, apie kuriuos kalbame dabar, neturi nieko bendro su tais iš Bavarijos, teigia mitą apie iliuminatus kilmę nagrinėjęs rašytojas Davidas Bramwellas.
Iš tiesų, dėl šiuolaikinės (ir visiškai nepagrįstos) grupės inkarnacijos kalta tarpkultūrinė manija, LSD ir domėjimasis Rytų filosofija. Viskas prasidėjo nuo Meilės vasaros ir hipių fenomeno, kai pasirodė nedidelė knyga „Principia Discordia“.
Trumpai tariant, tai buvo vieno tikėjimo – diskordianizmo – parodija. Šią tariamą religiją sukūrė entuziastingi anarchistai ir mąstytojai, norėdami paskatinti skaitytojus tikėti chaoso deive Eride. Diskordianistai galiausiai virto grupe, tenorėjusią kelti pilietinę netvarką ir krėsti pokštus.
Pati knyga nenuveikė nieko daugiau, tik pakurstė kultūrinį smalsumą. Nepaisant to, vieną iš šios religijos principų – esą tokia ištvirkusi veikla sukels socialinių pokyčių ir privers žmones abejoti realybe – įmažino vienas rašytojas Robertas Antonas Wilsonas.
Anot rašytojo D. Bramwello, R. A. Wilsonas ir vienas iš „Principia Discordia“ autorių – Kerry Thornley – „nusprendė, kad pasaulis yra per daug autoritariškas, per daug įtemptas, per daug uždaras, per daug kontroliuojantis“.
Jie norėjo visuomenėje vėl sukelti chaosą, viską supurtyti, tad vienas iš veiksmingiausių „būdų tai padaryti buvo skleisti dezinformaciją“. Skleisti melagingą informaciją visais kanalais: per kultūras, tradicinę žiniasklaidą, bet kokiomis priemonėmis. Nusprendė, kad pirmiausia tai darys pasakodami istorijas apie iliuminatus“.
Tuo metu R. A. Wilsonas dirbo vyrams skirtame žurnale „Playboy“. Jis ir K. Thornley pradėjo siuntinėti melagingus laiškus nuo esą skaitytojų apie slaptą elitinę iliuminatų organizaciją. Vėliau jie siųsdavo naujų laiškų, kuriuose neigdavo tai, ką parašė pirmuose.
„Idėja buvo paprasta: jeigu pateiksi pakankamai prieštaringų vienos istorijos taškų, teoriškai – idealiame pasaulyje – žmonės turėtų pradėti domėtis tais dalykais ir mąstyti taip: „Pala, ar galiu tikėti informacija, kuri man pateikiama?“ Tai būtų idealistinė priemonė paskatinti žmones atsibusti ir susimąstyti apie savo realybę. Tačiau iš tiesų viskas įvyko ne taip, kaip jie tikėjosi“, – sakė D. Bramwellas.
Iš tiesų mitas apie iliuminatus pasklido labai plačiai. Vėliau R. A. Wilsonas ir dar vienas „Playboy“ žurnalistas parašė veikalą „Iliuminatai! Trilogija“, kurioje teigiama, kad iliuminatai mėgina nuslėpti daug dalykų, įskaitant ir tai, kas nušovė JAV prezidentą Johną F. Keneddy. Knygos taip išpopuliarėjo, kad Liverpulyje pagal jas buvo pastatytas spektaklis.
Vėliau britų elektroninė muzikos grupė „The KLF“ pasivadino „The Justified Ancients of Mu Mu“, pavadinimą įkvėpė diskordinostų grupė, kuri R. A. Willsono trilogijoje infiltruojasi į iliuminatų draugiją. Tuomet 1975 metais pasirodė kortų žaidimai iliuminatų tema.
Šiandien tai yra viena iš labiausiai eskaluojamų sąmokslo teorijų, ir net tokios garsenybės kaip Jay-Z ir Beyonce naudoja su iliuminatais siejamus simbolius ir, pavyzdžiui, per koncertus mėgsta sudėję rankas rodyti su iliuminatais siejamą trikampio simbolį. Tačiau tai nesukelia to suvokimo, kurio siekė diskordionizmo sekėjai, kad visa tai yra netikra.
Šiais laikais internetas gerokai prisideda prie mito apie iliuminatus skleidimo. Ypač šį mitą palaiko tokie tinklalapiai, kaip „4chan“ ir „Reddit“.
Dabar mes gyvename pasaulyje, kuriame gausu sąmokslo teorijų ir – dar svarbiau – tikinčiųjų jomis. 2015 metais nustatyta, kad maždaug pusė amerikiečių tiki bent viena sąmokslo teorija – nuo iliuminatų iki Baracko Obamos gimimo vietos (kad jis negimė JAV ir neturėjo teisės tapti prezidentu), iki įsitikinimo, kad Rugsėjo 11-osios teroro aktus iš tiesų įvykdė JAV žvalgybos tarnybos.
„Sunku vienareikšmiškai apibūdinti žmogų, kuris tiki sąmokslo teorijomis, – sakė „Anglia Ruskin“ universiteto socialinės psichologijos profesorius Virenas Swami. – Egzistuoja įvairių nuomonių, kodėl žmonės tiki tokiomis teorijomis, tačiau paprasčiausias paaiškinimas būtų tas, kad tokie žmonės turi tam tikrą psichologinę patologiją.“
Kai kurie mokslininkai sako, kad tokios sąmokslo teorijos padeda žmonės „racionaliai“ paaiškinti įvykius, kurie trikdo ar kelia grėsmę jų tikėjimui. „Jos suteikia labai paprastą paaiškinimą“, – pernai paskelbtose mokslinio darbo išvadose sakė mokslininkas.
Jo teigimu, tikintieji sąmokslo teorijomis yra patyrę daugiau stresinių situacijų nei netikintieji. Kiti psichologai nustatė, kad labiau išsilavinę žmonės mažiau linkę tikėti sąmokslo teorijomis.
Visai tai piešia gana niūrų šiuolaikinio pasaulio vaizdą. „Ypač Pietų Azijos, kur sąmokslo teorijos yra valdžios naudojamas žmonių kontrolės mechanizmas. Vakaruose tai veikia priešingai. Čia teorijomis tiki žmonės, kuriems trūksta jėgos, galios, ir tas trūkumas skatina sąmokslo teorijas, metančias iššūkį valdžiai. Kaip ir su Rugsėjo 11-ąja. Jeigu žmonėms stinga galios, sąmokslo teorijos sėja socialinių neramumų sėklą ir leidžia žmonėms atsakyti į klausimus“, – mano V. Swami.
„Tačiau rimčiausias pokytis dabar yra tas, kad politikai, ypač Donaldas Trumpas, ima naudoti sąmokslo teorijas, kad mobilizuotų savo rėmėjus“, – sakė ekspertas.
Pavyzdžiui, D. Trumpas ne kartą kalbėjo apie tai, jog B. Obama esą visai negimė Havajuose. Jo komanda skleidė ir kelias kitas sąmokslo teorijas.
Paklaustas, ar toks pasikeitęs sąmokslo teorijų naudojimas gali ilgalaikėje perspektyvoje turėti įtakos politikai, V. Swami atsakė: „Žmonės gali nutolti nuo tradicinės politikos, jeigu tikės sąmokslo teorijomis. Jie bus daug labiau linkę pasukti į politinius kraštutinumus. Jie taip pat bus labiau linkę išsakyti rasistines, ksenofobines ir ekstremistines pažiūras.“
„Mintis apie neliečiamą slaptą elitą plinta tarp žmonių, kurie jaučiasi apleisti ir bejėgiai. D. Trumpas teigė norįs atstovauti tokiems žmonėms. Nepaisant to, šiuo metu dalis amerikiečių yra linkę tikėti tokiais mitais, kaip iliuminatų, labiau nei bet kada“, – mano V. Swami.
„Jeigu R. A. Wilsonas būtų gyvas, jis iš dalies būtų patenkintas, bet būtų ir šokiruotas, – mano D. Bramwellas. – Kaip jie manė septintajame dešimtyje, kultūra buvo per daug įtempta. Tačiau dabar, rodos, padėtis yra gerokai laisvesnė. Galbūt stabilesne padėtis taps tuomet, kai žmonės ims kovoti su melagingomis žiniomis ir propaganda. Tik dabar pradedame suvokti, kaip socialiniai tinklai mus maitina idėjomis, kuriomis norime tikėti.“