Asmeniškuose ir atviruose memuaruose, kurie pasirodys šį ketvirtadienį, žymiausias tebegyvenantis pasaulio mokslininkas atskleidžia asmeninę traumą, kurią patyrė išsiskyręs su Jane Wilde – mergina, kurią sutiko Oksforde. Nesėkmingai susiklostė ir santykiai su slauge Elaine Mason, su kuria jį siejo „aistringas ir audringas“ ryšys, rašo independent.co.uk.
Daugiau kaip pusę šimtmečio 71 metų profesorius S. Hawkingas narpliojo sudėtingiausias mokslo problemas, tuo pat metu kovodamas su luošinančia liga, kuri suparalyžiavo beveik visą jo kūną. Motorinių neuronų liga jam buvo diagnozuota 21 metų. Tuomet gydytojai prognozavo, kad jis tegyvens kelerius metus, tačiau abi moterys bent kelis kartus prisidėjo prie to, kad jo gyvenimas tęstųsi toliau.
Jane padėjo S. Hawkingui išsikapstyti iš gilios depresijos, kuria jis susirgo pirmą kartą išgirdęs neurologinės ligos diagnozę. Ji suteikė jam būsimo gyvenimo ir šeimos viltį. Tuo tarpu Elaine ne kartą gelbėjo jo gyvybę, pasitelkdama savo medicininius įgūdžius, rašo mokslininkas.
Tačiau savo knygoje „My Brief History“ („Mano trumpa istorija“) S. Hawkingas atskleidžia, kad Jane, 1979 metais pagimdžiusi pirmąjį jųdviejų vaiką, taip pat neišvengė depresijos gniaužtų – jai buvo per sunku rūpintis jaunos šeimos poreikiais ir invalido vežimėlyje sėdinčiu vyru.
„Ji būgštavo, kad aš netrukus mirsiu, ir norėjo žmogaus, kuris ją vestų ir išlaikytų ją bei vaikus, kai manęs nebebus, - rašo profesorius. – Ji susirado muzikantą Jonathaną Jonesą ir skyrė jam kambarį mūsų bute. Būčiau prieštaravęs, bet ir pats tikėjausi, kad anksti mirsiu. Taip pat jaučiau, jog reikia žmogaus, kuris išlaikytų vaikus, kai mirsiu“.
1985 metais per vizitą Ženevoje Jane neleido Šveicarijos daktarams atjungti S. Hawkingo gyvybės palaikymo aparatų, kai jam išsivystė plaučių uždegimas. Tačiau papildomas stresas jį slaugant ir grąžinant į gyvenimą atsiliepė jųdviejų santykiams.
Profesoriui S. Hawkingui vis didesnį nepasitenkinimą kėlė ir artimi Jane santykiai su Jonathanu.
„Galiausiai nebegalėjau pakęsti tokios situacijos ir 1990 metais išsikėliau iš buto su viena iš savo slaugių Elaine Mason“, - rašo jis.
1995 metais S. Hawkingas vedė Elaine. Tačiau per kelerius metus įtampa taip pat sugriovė jų santuoką ir 2007-aisiais pora išsiskyrė. Tačiau dar prieš tai Kembridžšyro policijai teko tirti jo žmonos kaltinimus smurtu – S. Hawkingas juos vadina nepagrįstais.
„Mano santuoka su Elaine buvo aistringa ir audringa. Išgyvenome savus pakilimus ir nuosmukius, bet tai, kad Elaine buvo slaugė, išgelbėjo man gyvybę“, - rašo profesorius.
Savo knygoje S. Hawkingas taip pat dalijasi prisiminimais apie ankstyvą vaikystę ir studijų dienas Oksforde iki pat pat pirmojo mokslinio persilaužimo tyrinėjant juodąsias skyles ir kvantų teoriją. S. Hawkingo aistra žaisliniams traukinukams virto noru suprasti, kaip funkcionuoja pasaulis, įskaitant tokius paslaptingus reiškinius kaip juodosios skylės ir ankstyvosios visatos, bei troškimu mėgautis tokio žinojimo galia.
„Jeigu suprasi, kaip funkcionuoja Visata, tam tikra prasme galėsi ją kontroliuoti“, - teigia S. Hawkingas savo memuaruose, kuriuos rašė su kruopšiu lėtumu – po vieną ar du žodžius per minutę, trūkčiodamas silpstančiais skruostų raumenimis, kuriuos fiksavo su kompiuterio ekranu sujungti judesio jutikliai.
Savo populiariausioje knygoje „A Brief History of Time“ („Trumpa laiko istorija“) profesorius S. Hawkingas iškėlė galimybę fizikams sukurti „visko teoriją“, kuri paaiškintų visas gamtos jėgas - tuomet „mes iš tikrųjų pažintume Dievo protą“. Knyga, pirmą kartą pasirodžiusi 1988 metas, buvo parduota 10 mln. egzempliorių.
„Fizika mokykloje visuomet būdavo nuobodžiausias dalykas, nes ji tokia lengva ir akivaizdi. Mokytis chemijos jau šiek tiek smagiau, nes gali įvykti tokių netikėtumų kaip sprogimai, - rašo S. Hawkingas. – Tačiau fizika ir astronomija teikia viltį suprasti, iš kur mes atėjome ir kodėl čia esame. Troškau suvokti Visatos gelmes“.
Nepaisydamas to, kad yra prikaustytas prie invalido vežimėlio ir negali kalbėti, profesorius S. Hawkingas teigia esantis „gana patenkintas“ savo gyvenimu: „Mano neįgalumas nebuvo rimta kliūtis dirbant mokslinį darbą. Jei atvirai, spėju, jog tam tikrais atvejais tai pravertė: man nereikėdavo skaityti paskaitų ar mokyti paskutinio kurso studentų, man nereikėdavo sėdėti nuobodžiuose komitetuose. Taigi galėdavau atsiduoti tik savo tyrinėjimams“.
Savo atsiminimų knygą jis užbaigia šiais žodžiais: „Būti gyvam ir tyrinėti teorinę fiziką buvo nuostabu. Esu laimingas, jei kažkuo prisidėjau prie Visatos supratimo“.