Turtingi japonai net ekonominės krizės įkarštyje pasiruošę pakloti nemenką sumą už galimybę bare pasėdėti ir pakalbėti su baltaode moterimi – pirkti jos dėmesį. Kaip rodo tyrimai, kai kurie, turintys pinigų, bet stokojantys bendravimo įgūdžių, mielai konsumatorėms ir pasiperša. Nors tikslių duomenų nėra, iš nuogirdų ir internete besiliejančių dienoraščių galima susidaryti įspūdį, kad toks darbas su jų būsimais vyrais suvedė ir ne vieną lietuvę. Už japonų tekančios filipinietės konsumatorės – beveik masinis reiškinys.
Verbuotojai – bangladešiečiai
Apie Kinšičio rajoną sužinau iš pažįstamų japonų – vienas jaunas verslininkas teigia, kad tai – linksmiausia vieta visame Tokijuje. Išlipus vietinėje geležinkelio stotyje rajonas į tokį nepanašus – šviečia tik kelios karaokė barų reklamos. Tačiau paėjėjus giliau, nors ir ne už vienos iš pagrindinių gatvių ribų, palei gatvę driekiasi gausiai apšviesti, spalvingomis iškabomis dėmesį traukiantys barai. Kai kurie išsidėstę keliais aukštais. Aplink – įprasti Tokijo vaizdeliai: gėrimų automatai, užkandinės, iš darbo pamažu su kolegomis slenkantys kostiumuoti vyrai...
Kadangi praeivis nebūtinai pakels akis į aukštesniuose aukštuose arba rūsiuose įsikūrusius barus, jų reklama rūpinasi prie įėjimo į pastatą stovintys puošniai apsirengę tamsokos odos vyrukai. „Ieškai darbo?“ – klausia japoniškai. „Ne, dėkui“, – atsakau, nes toks kabinėjimasis gatvėje kelia nerimą. Atrodo, kad jie neįsivaizduoja, ką dar galėtų veikti jauna europietė šitame rajone. Kiek pavaikščiojus po rajoną (tai net ne „raudonųjų žibintų“ kvartalas ir ne įtartina landynė), vilnietiški saugumo sensoriai įvertina: maždaug kaip Užupis šeštadienį dešimtą vakaro. Tik daugiau žmonių gatvėse. Todėl galiausiai nugali žurnalistinis smalsumas.
„O ką siūlote?“ – paklausiu verbuotojų. Jie, kaip ir visi mano pakalbinti verbuotojai, yra iš Bangladešo. Japonija prieš porą dešimtmečių įsileido nemažai darbininkų iš Irano, Bangladešo ir Pakistano. Tačiau jie buvo tokie fiziškai pastebimi, kad, jei tik užsilikdavo ilgiau, nei leidžia viza, iš karto patraukdavo migracijos policijos dėmesį. Darbdaviai, ypač įvedus griežtas sankcijas, netroško rizikuoti. Daugelis šių darbininkų (daugiausiai vyrų) liko bedarbiais. Kai kurių iš jų įsitraukimas į nusikalstamą veiklą (norėdama nukreipti dėmesį nuo savęs, japonų mafija naudojo užsieniečius kaip žemiausio lygio narkotikų, suklastotų telefono kortelių ir pan. prekeivius) sukūrė iki šiol neatlimpančią stigmą. Kai kuriems, tiesa, pavyko susituokti su japonėmis ir apsigyventi šalyje legaliai.
„Darbą klube. Tu iš Rusijos?“ – nevynioja į vatą, įsitikinę, kad puikiai žinau, koks ten darbo pobūdis. „Lietuvos“, – nutariu nemeluoti. „A, labai gerai. Kokia viza?“ – „Na, atvažiavau su turistine, aš dar neseniai Japonijoje ir nieko čia nežinau...“ – pasakoju, nutarusi daug neaiškinti, kad kaip ES pilietė galiu Japonijoje iki trijų mėnesių gyventi be vizos. Verbuotojai susiraukia. „Nelabai gerai... Pas mus reikia leidimo dirbti. Ar planuoji ištekėti už japono?“ Vėl tas pats klausimas kaip ir ankstesniame „Atgimimo“ eksperimente. Santuoka – patogiausias ir bene vienintelis legalus būdas dirbti žemos kvalifikacijos darbą Japonijoje. „Kad nežinau, aš čia dar visai neseniai... Tai užtruks“, – apsimetinėju naiviu vaiku, labai norinčiu pasilikti Japonijoje.
„Va čia už kampo yra klubas „Silver fox“ – jame dirba daug rusių ir lietuvių, ir jie visada ieško dar. Pabandyk“, – į kitą gatvelę rodo bangladešiečiai. Apeinu ratą. Kadangi minėto klubo iškabos nesimato, greičiausiai jis yra koks nors slaptas, pusiau legalus. Dar vienas bangladešietis japoniškai klausia, ar nereikia darbo. Už kito kampo užkalbina japonas – klausia, ko ieškau. Visiems kartoju: „Viskas gerai.“ Nepagrindinėje gatvėje eksperimentuoti baisoka.
„Atgimimas“ jau rašė apie konsumacijos populiarumą ir profesinę specifiką Japonijoje. Tąkart buvo pabrėžta, kad konsumatorių paslaugas siūlantys barai skiriasi pagal kainas, reputaciją ir konsumacijos bei prostitucijos santykį, taip pat – pagal konsumatorių kilmę. Kai kurie pigūs barai neriasi iš kailio, kad įtiktų savo klientams, todėl beveik savaime suprantama, kad konsumatorė bus išleista į „pasimatymą“. Vidutiniai barai paprastai užsimerkia prieš tokią praktiką. Elitiniai dažnai saugo savo reputaciją ir nenori problemų su policija. Jei baras siūlo europiečių, jis gali tikėtis sulaukti pinigų vien už galimybę nusipirkti valandą jų dėmesio. Dažniau įvairių lygių konsumatorėmis dirba merginos ir moterys (taip pat ir ištekėjusios) iš Pietryčių Azijos – Tailando, Filipinų, Malaizijos. Į prostituciją dažniausiai įtraukiamos tailandietės.
Grįžtu prie pirmų dviejų verbuotojų, stovinčių prie gausiai apšviesto klubo. Jie šypsosi. „Tai sakai, tau reikia darbo...“ – globėjiškai šnekina. „Kad aš nežinau, ką čia reikia daryti, aš dar taip neseniai atvažiavau...“ – kartoju seną giesmelę. „Einam“, – staiga pasiryžta. Laikydama telefoną, paruoštą skambinti policijai ir, kol nemato, pranešdama pažįstamiems žinute, kur esu, seku iš paskos. Tačiau klubas, į kurį įsiveda bangladešiečiai, neatrodo pavojingas. Užeinu. Prie staliukų su klientais sėdi keturios azijietės ir dvi slaviškos išvaizdos konsumatorės. Azijietės jaunos, išsipusčiusios ir dailios, europietės – vidutiniškos išvaizdos, bet užtat blondinės. Bangladešiečiai nueina prie baro ieškoti vadybininko, suteikdami man progą pašnipinėti.
Europietės šnekasi su klientais nesudėtingais japoniškais sakiniais: porina, kad iš visų alkoholinių gėrimų labiausiai mėgsta alų. Klientai sėdi nuo jų gana pagarbiu atstumu. Vienam apie 45, kitam – apie 60 metų. Maždaug tokiose vietose įsidarbina ir iš Lietuvos atvykstančios konsumatorės – geriausiu atveju. Klubas pagrindinėje gatvėje, su iš gatvės matomomis reklamomis – tai leidžia spėti, kad legalus ir neblogos reputacijos.
Bus gerai ir be vizos, ir be aukštakulnių
Grįžta vienas iš bangladešiečių. Sako, labai blogai, kad neturiu leidimo dirbti Japonijoje. „Tau reikia ištekėti, – teigia kaip natūraliausią gyvenime dalyką. – Visos moterys šitame bare ištekėjusios. O kaip tau su japonų kalba?“ – „Susišneku, bet dar reikėtų pasimokyti“, – nemeluoju. Verbuotojas trumpai patikrina. Vėliau rodo į kitą bangladešietį: „Jo žmona lietuvė. Dabar jis jai paskambins ir ji papasakos, kaip įsidarbinti.“ Tačiau lietuvė neatsiliepia. Baro vadybininkė, standartiškai meiliai vadinama „mama-san“, nepasirodo. Bangladešiečiai vedasi mane į kitą panašų barą. „Paskambinau kitur, pasakiau, kad neturi vizos, bet esi jauna, graži, ir tau labai reikia darbo“, – globėjiškai porina vienas.
Čia pasitinka Rose prisistačiusi jauna moteris. Sprendžiant iš vardo ir išvaizdos, turbūt filipinietė. „Tau būtinai reikia gauti leidimą dirbti. Bet kol kas bus gerai ir taip, – sako įvertinusi neva potencialią darbuotoją. – Gali pradėti.“ Darosi nebejuokinga. Tačiau „mama-san“ pati duoda man pretekstą išsisukti. „Parodyk, kaip apsirengusi“, – paprašo ir, nužvelgusi kuklią aprangą, susiraukia. „Turi aukštakulnius?“ – „Šiandien nepasiėmiau“, – atsakau, pasukdama jos link pėdą, apautą bekulniu juodu „laiveliu“. „Kitą kartą apsirenk puošniau, apsiauk aukštakulnius ir būtinai pasidaryk makiažą“, – švelniai sako vadybininkė. Aišku, kad visa tai – privalumai, bet tokiose vietose blyški oda – geriausias makiažas, o didelės akys – prabangiausias aksesuaras. „Tai gal aš paskambinsiu ir kitą kartą ateisiu pasiruošusi“, – naudojuosi dingstimi dingti iš čia. Taip ir susitariame. Pameluoju, kad dar nenusipirkau telefono, todėl paskambinsiu pati. Gaunu rožinę vizitinę kortelę. „Spasibo“, – šypsodamasi rusiškai padėkoja „mama-san“, išlydėdama mane pro duris, ir įsivaizduoja, kad mane pradžiugino.
Jaučiuosi ramiau, būdama lauke, nors net ir tokio pobūdžio barai Japonijoje atrodo saugesni už vidutinį klubą Lietuvoje. Tokijas, ko gero, yra vienas saugiausių pasaulio didmiesčių. Vagystes, prekybą narkotikais ir kitus nusikaltimus japonai paprastai sieja su užsieniečių daugėjimu – tai ne statistiškai patikrintas, bet žiniasklaidos transliuotas pastebėjimas. Gyvenimo Tokijuje patirties turintys lietuviai juokauja, kad net apie tuos rajonus, kurių japonai patarė vengti, galėtų pasakyti, jog norėtų, kad Vilniaus senamiestis būtų tiek „nesaugus“.
Tačiau lauke verbavimo istorija kartojasi. Prie sankryžos dar vienas bangladešietis klausia, ar ieškau darbo. Pavargusi nuo verbuotojų, apsimetu, kad sunkiai kalbu japoniškai. Šalia stovintis japonas paaiškina, kad esą jau esu užimta, tik yra „problemų su viza“. Bangladešietis pasveikina gavus darbą, o aš, užsidegus žaliai šviesai, sprunku stoties link. Nors puikiai apšviestos gatvės, daug aplink vaikštančių žmonių ir bendra Tokijo atmosfera leidžia jaustis sąlygiškai saugiai, toks kabinėjimasis gatvėje kelia nerimą.
Vis dėlto jis yra geriausias įrodymas, kad griežtai saugoma barų reputacija ir skelbimai, kad priimamos konsumatorės tik su tinkama viza, yra tik graži priedanga, o iš tikrųjų įsidarbinti gali kiekviena, vos tik baras užuodžia pelną. Moteris iš Rytų Europos šiame rajone tarsi neatskiriama nuo šio verslo – nė neprisileidžiama minties, kad ji galbūt čia gyvena ar dirba kur kitur. Jeigu europietė moteris eina viena ir dairosi, tai reiškia, kad ieško konsumatorės darbo. Lietuva, Slovakija ar Rusija – jokio skirtumo, visos pagal apibrėžimą čia gali ieškoti tik vieno ir to paties. Tai, kad verbuotojai jaučiasi drąsiai ir nė neabejoja savo spėjimų taiklumu, rodo, kad greičiausiai yra merginų, kurias galima tiesiog taip gatvėje užverbuoti konsumatorės darbui.
Naujausiame "Atgimimo" numeryje skaitykite KGB bendradarbiai ir kiti niekšai pakeliui į prezidentūrą
jų galimybes laimėti rinkimus? Apie rinkimų kampanijos informacinį foną
svarsto Andrius Raskazovas.
Į viską atsakyta prieš tūkstančius metų
Ugdymo vadybos ekspertas Tomas Girdzijauskas teigia, kad ateitis
priklauso spietinei ekonomikai. Stanislovo Kairio pokalbis.
A.Kubiliaus buhalteris, arba A.Šemeta irgi moka šypsotis
Finansų ministrui opozicija sukurpė interpeliaciją, bet A.Šemetą ir
A.Kubilių sieja asmeninė bičiulystė, tad kol dirbs premjeras, tol šalia
jo bus ir A.Šemeta. Indrė Makaraitytė
Nuoširdi pagalbos ranka – pro stiklinę sieną
Ryšį su pasauliu kurtiesiems palaikyti padedantys gestų kalbos vertėjai
stumiami į kampą. Jie kovoja, kad būtų
mokami bent jiems priklausantys 800 litų atlyginimai. Žmonių pastangas
išgyventi aprašė Indrė Kumpikevičiūtė.
Profesija – mama
Ar vaikui geriau augti asocialioje šeimoje, ar globos įstaigoje? Ar
geriau tikra mama, kuri neskiria vaikui dėmesio, ar svetimo žmogaus
rūpestis? Rasa Navickaitė