Prabėgus dvejiems metams nuo Krymo aneksijos, ukrainiečių žurnalistė ir „Euromaidan Press“ redaktorė Viktoria Žuchan susitiko su A. Zubovu Stokholme, kur jis dalyvavo Švedijos tarptautinių ryšių instituto seminare apie Rusijos vidaus politiką.

„Retai atsisakau duoti interviu Ukrainos žurnalistams. Kaip rusas, jaučiu kaltę“, – sako A. Zubovas ir pažymi, kad prasti Rusijos ir Ukrainos santykiai jam ir, jo manymu, daugumai rusų yra skausmingi, rašo euromaidanpress.com.

– Jūs prognozavote, kad Rusija galiausiai atiduos Krymą atgal. Tačiau teismai prieš Krymo aktyvistus įgauna pagreitį. Neseniai vienas Rusijos nekilnojamojo turto registras sužymėjo Krymo žemę. To nevyksta su žeme, kurią ketinama grąžinti.

– Tai įprasta politinė nuosavybės demonstracija. Kai ateis laikas, Rusija grąžins Krymą. Teisminiai persekiojimai (susiję su vasario 26 dienos protestais prieš aneksiją), nukreipti prieš Olehą Sensovą, Haiserą Džemiliovą, laikomi tarsi vekseliais, kurie vėliau bus panaudoti kaip išmoka (už Krymo aneksiją – aut. past.), bet nemanau, kad kas nors kalbės apie kokią nors kompensaciją. Rusijai tereikės grąžinti tai, ką ji pasiėmė.

Rusijos politikos elitas apie Krymą kalba kaip apie „lagaminą be rankenos“ (t.y. keliantį daugiau rūpesčių, negu naudos – aut. past.). Opozicija remia Ukrainos teritorinį vientisumą. Akademiniuose sluoksniuose kuo mažiau žmonės žavisi sovietiniu imperializmu, tuo labiau smerkia Krymo aneksiją.

Negrąžinusi Krymo ir nesutikusi surengti referendumą su neprognozuojama baigtimi, Rusija neturės ateities Europoje. Ji niekada nepriims dabartinės Rusijos, kaip agresorės.

– Atrodo, kad Rusija neketina pripažinti, jog tiek Krymo aneksavimas, tiek invazija į Donbasą buvo klaida.

– Valdantysis Rusijos elitas aiškiai supranta, kad nėra jokių galimybių atkurti sovietų imperiją. Pirmaisiais aneksijos mėnesiais buvo daug kalbama apie rusų mažumas Kazachstane, rytinėje Baltarusijos dalyje, netgi Latvijoje ir Estijoje – bet dabar šios kalbos nutilo.

Agresija žlugo. Krymas buvo vienintelis „užbaigtas darbas“, bet jis virto nepakeliama politine ir ekonomine našta.

Pamoka, kurią vis dar reikia išmokti, susijusi su kažkieno žemės užgrobimu. Dėl kažkokių priežasčių tai padarė žmonėms labai svaiginantį poveikį. Rusijos gyventojus sužavėjo Krymo aneksija, tai buvo tarsi obuolys, kurį žaltys pasiūlė Ievai.

Dabar rusams tenka suvokti, kad biblinis principas „Nedaryk kitiems to, ko nenorėtum, kad tau darytų“ galioja ir tarptautinės politikos srityje.

Kuo labiau Rusijoje prastės ekonomikos padėtis, tuo labiau didės supratimas, kad taip elgtis buvo klaida. Kol neatsiras šioks toks kaltės ir apgailestavimo jausmas, Rusijos ir Ukrainos santykiai neturės ateities.

– Rusijos ekonomika jau yra prastos būklės. Tačiau mes matome žmones, kurie džiūgauja, kai deginamas maistas. Keik dar reikalai turi pablogėti, kad žmonės pradėtų gailėtis?

– Niekas negali to numatyti. Tai priklauso nuo įvairių veiksnių. Niekas nesidžiaugia Krymu, bet gailėjimosi momentas taip pat dar neatėjo. Dabar stebime labai įdomų psichologinį momentą: tylą ir sutrikimą. Taip būna tuomet, kai žmonės supranta kainą, kurią sumokėjo, bet dar nebūna pasirengę to pripažinti.

Jei artimiausioje ateityje padėtis nepagerės, žmonės labai garsiai pasmerks V. Putino politiką – galbūt net šį pavasarį ar vasarą. Štai kodėl parlamento rinkimai buvo perkelti iš gruodžio į rugsėjį.
Oficiali priežastis – noras sutaupyti pinigų. Tai tiesa, bet iš tikrųjų jie mano, kad gruodžio mėnesį neapykanta valdžiai gali būti itin išaugusi. Taigi geriau rinkimus surengti rugsėjo mėnesį, kai žmonės dar būna atsipalaidavę po vasaros atostogų.

– Kada Krymas de facto gali vėl tapti Ukrainos dalimi?

– Kai tik bus išspręstas Donbaso klausimas, Krymas taps sekančiu etapu. Neįmanoma visko išspręsti vienu metu. Taip galėtų būti, jei Rusija kapituliuotų, tačiau to neįvyks.

Kai bus įgyvendinti II-ojo Minsko susitikimo susitarimai, bus atšaukta dalis sankcijų. Už kiekvieną gerą darbą reikia duoti saldainį. Tačiau dalis svarbių sankcijų, įskaitant asmenines, liks galioti, kol bus visiškai išspręstas Krymo klausimas.

Tačiau Krymas yra sudėtingesnė problema negu Donbasas. Žmonės nenori sugrįžti Ukrainon, kai ukrainiečių politikai grasina iš visų Rusijos šalininkų atimti Ukrainos pilietybę. Būkime atviri: Krymo gyventojai dėl to dar labiau nenori sugrįžti į Ukrainos sudėtį. Kaip galima iš žmogaus atimti pilietybę? Taip vykdavo sovietų laikais, tačiau net V. Putinas taip nesielgia.

– Kokios strategijos Kijevui reikėtų laikytis Krymo atžvilgiu?

– Ar buvo imtasi kokio nors keršto, kai po Antrojo pasaulinio karo Elzasas ir Lotaringija buvo grąžinti Prancūzijai? Ne, jie buvo priimti kaip broliai. Štai kodėl dabar šis regionas yra neatskiriama Prancūzijos dalis. Tas pats galioja Ukrainai: negali būti jokių sovietinio stiliaus neapykantos ir nacionalinių fobijų apraiškų. Ukrainiečiams reikia sekti Europos, o ne sovietų pavyzdžiu.

Krymo likimą taip pat turėtų spręsti jo gyventojai, netgi tie, kurie prieš kelis dešimtmečius buvo deportuoti sovietų. Krymo totoriai Vidurio Azijoje taip pat turėtų gauti balsą.

– Kai bus įgyvendinti Minsko susitarimai, Vakarai jausis patenkinti ir su džiaugsmu pamirš Krymą. Ar jiems užteks politinio ryžto kovoti už Ukrainos teritorinio vientisumo atkūrimą?

– Įgyvendinus Minsko susitarimus, iniciatyvą dėl Krymo susigrąžinimo turėtų rodyti Ukraina. Ukraina Europai, o ne Rusijai, turėtų pasiūlyti kokias nors veiksmų gaires.

Po kurio laiko Krymas turėtų tapti tuo, kas po Pirmojo pasaulinio karo buvo vadinama „plebiscitine teritorija“. Tai teritorija, kurioje referendumas organizuojamas prižiūrint tarptautinėms organizacijoms, labiausiai tikėtina, kad Jungtinėms Tautoms (JT).

Visos šalys, įskaitant Rusiją, turi laikinai pripažinti, kad Krymas yra Ukrainos dalis, kol bus suskaičiuoti tarptautinių organizacijų kontroliuojamo referendumo rezultatai. Regione turėtų būti dislokuotos JT teisėsaugos pajėgos, taip pat organizacijos, kurios padės surengti referendumą. Rusijos ir Ukrainos teisėsaugos pajėgų ten turėtų nebūti.

Ukraina pasaulyje užsidirbs daug taškų, jei imsis tokios iniciatyvos, tačiau ne šalies viduje.

Dauguma ukrainiečių politiką, kuris tai pasiūlytų, pavadintų išdaviku. Ukrainiečiams ir rusams būdingas tas pats sovietinis palikimas – žemę jie vertina labiau už žmones.