2011–ųjų gruodį vykę Rusijos Dūmos rinkimai pažymėjo nemenkus pokyčius Rusijos visuomenėje – valdančiajai partijai „Vieningoji Rusija“, kurios rinkimų sąrašo lyderiu tapo pats šalies prezidentas Dmitrijus Medvedevas, nepaisant akivaizdžios nelygybės valdžios naudai per rinkimų agitaciją ir didelio masto balsų klastojimo per patį balsavimą, nepavyko užtikrinti konstitucinės daugumos (300 iš 450 parlamento narių).
Nepriklausomi Rusijos politinių įvykių apžvalgininkai drąsiai pavadino rinkimų rezultatus „Vieningosios Rusijos“ pralaimėjimu. Vadovaujantis oficialiais Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, valdantiesiems pavyko surinkti tik 49,32 proc. balsų ir užtikrinti sau 238 vietas parlamente, o prieš tai 2008 m. rinkimuose „Vieningoji Rusija“ gavo 64,3 proc. – 315 vietų.
Svarbiausia, kad po rinkimų šalį sudrebino neregėto masto piliečių protestai. Dešimtys tūkstančių žmonių, netikinčių oficialiai paskelbtais rinkimų rezultatais bei nepatenkintų V.Putino vyriausybės vykdoma politika, rinkosi į mitingą gruodžio 10 d. Bolotnajos aikštėje, gruodžio 24 d. surengė eitynes akademiko A.Sacharovo prospektu.
Šių metų vasario 4 d. toje pačioje Bolotnajos aikštėje įvyko mitingas „Už sąžiningus rinkimus“, į kurį susirinko apie 120 000 protestuotojų. Panašios akcijos vyko ir kituose didžiuosiuose Rusijos miestuose. Įdomiausia, kad dauguma protesto akcijų dalyvių – nepartiniai žmonės: darbininkai, pensininkai, inteligentai, studentai.
Tomis dienomis valdžia, atsižvelgusi į akcijų mastą, neišdrįso imtis tradicinės taktikos – šiurkščiai išvaikyti protestuotojus, apsiribojusi pavienių aktyvistų sulaikymu už neva viešosios tvarkos pažeidimus.
Visa tai leidžia manyti, kad Kremliaus politikų visagalybės mitas yra stipriai pažeistas. V.Putinas ir D.Medvedevas, anksčiau vadindavę opozicijos atstovus, rengiančius protestų akcijas parsidavėliais, nesusipratėliais ar išdavikais, šį kartą sušvelnino savo retoriką.
Premjeras pareiškė, kad buvo pernelyg užsiėmęs, jog galėtų skirti dėmesio protestuotojų reikalavimams, o prezidentas savo oficialiame puslapyje socialiniame tinklalapyje „Facebook“ parašė: „Žmonės turi teisę išsakyti savo nuomonę. Džiaugiuosi, kad viskas vyksta nepažeidžiant šalies įstatymų. Aš nesutinku su šūkiais ir pareiškimais, skambėjusiais šiuose mitinguose.”
Kandidatų kėlimas
Tiesa, D.Medvedevas nurodė patikrinti visus duomenis apie balsavimo pažeidimus iš rinkimų apylinkių. Kremliuje net pradėta kalbėti apie rinkimų įstatymų liberalizavimą. Bet, savaime suprantama, prezidento rinkimai vyks pagal senąją tvarką. Nauja tik tai, kad, D.Medvedevui pasiūlius, abiem parlamento rūmams pritarus prezidentas šį kartą bus renkamas ne ketverių, kaip anksčiau, o šešerių metų kadencijai.
Rusijos federalinis įstatymas „Dėl RF Prezidento rinkimų“ numato du kandidatavimo į šį postą būdus: pačiam iškelti savo kandidatūrą arba tapti oficialiu partijos kandidatu. Pirmasis yra be galo sunkus ir painus – surinkus ne mažiau kaip 500 balso teisę turinčių piliečių parašų ir užregistravus juos Vyriausiojoje rinkimų komisijoje, prasideda parašų dėl galimybės dalyvauti pačiuose rinkimuose rinkimas.
Kai kurie reikalavimai skamba tiesiog kaip pasityčiojimas iš kandidatų, norinčių išsikelti be partijos paramos: reikia surinkti ne mažiau nei 2 mln. parašų, tačiau jų skaičius negali viršyti 2,1 mln., o kiekviename Rusijos Federacijos subjekte negali būti surinkta daugiau nei 50 tūkst. parašų. Net kai kurie valdžios atstovai pripažįsta, kad šie reikalavimai yra beveik neįgyvendinami.
Antrasis būdas žymiai lengvesnis – jeigu partija turi savo atstovų Dūmoje, kandidato registravimui pakanka jos suvažiavimo nutarimo. Jeigu partija nėra parlamentinė, jos iškeltam pretendentui galioja tas pats reikalavimas surinkti ne mažiau nei 2 mln. parašų.
Iš viso per nustatytą terminą dokumentus Vyriausiajai rinkimų komisijai pateikė 15 kandidatų. Keturiems iš jų – „Vieningosios Rusijos“ iškeltam premjerui V.Putinui, Komunistų partijos pirmininkui G.Ziuganovui, Liberalų demokratų vadovui V.Žirinovskiui ir partijos „Teisingoji Rusija“ lyderiui S.Mironovui – dalyvavimui rinkimuose pakako jų partijos suvažiavimų nutarimų, kadangi visos šios politinės jėgos turi savo atstovų parlamente.
Penkiems kandidatams į kandidatus dėl įvairių priežasčių nebuvo leista registruoti iniciatyvinės rinkėjų grupės, dar du nesugebėjo pristatyti surinktų parašų. Iš viso parašus Vyriausiajai rinkimų komisijai pateikė keturi pretendentai, iš kurių buvo užregistruotas tik vienintelis – save išsikėlęs milijardierius Michailas Prochorovas.
Tarp neužregistruotų kandidatų – radikalas nacionalbolševikų partijos vadovas Eduardas Limonovas ir net valdančiosios nomenklatūros atstovas – Irkutsko apskrities gubernatorius Dmitrijus Mezencevas.
Vienos iš opozicinių partijų „Jabloko“ lyderiui Grigorijui Javlinskiui pavyko surinkti būtiną registracijai parašų skaičių, bet rinkimų komisija jo kandidatu į prezidento postą neužregistravo. Du kartus patikrinusi parašus, komisija pateikė išvadą, kad neva ketvirtadalis jų yra suklastoti.
Opozicinis politikas spaudos konferencijoje pasmerkė būsimus rinkimus: „Atsisakymas mane registruoti rodo, kad yra politinis sprendimas neleisti dalyvauti rinkimuose nieko, kas nesutinka su tuo, kas vyksta Rusijoje, nieko, kas mato kitą – atviros, demokratiškos, europinės ir šiuolaikinės Rusijos perspektyvą. V.Putinas ir ši valdžia bijo žmonių, kuriems atsibodo vogimas, melas ir korupcija, verdikto.“ G.Javlinskio teigimu, visi užregistruoti kandidatai, prisidengę skirtingom kaukėm, atstovauja valdžios interesams.
Beveik iki pat „Vieningosios Rusijos“ suvažiavimo praeitų metų rugsėjį, kuriame partija atliko prezidento ir premjero rokiruotę, politikos apžvalgininkai spėliojo, kas iš valdančiojo tandemo – V.Putinas ar D.Medvedevas – vis dėlto taps valdžios kandidatu prezidento rinkimuose.
Rusijos prezidento pareigas vis dar einantis D.Medvedevas neslėpė noro likti šiame poste ir kitai kadencijai. Tačiau V.Putinas nusprendė, kad jo prezidentavimo pertrauka turi baigtis.
Pagal viešai paskelbtą pažadą, V.Putinui tapus prezidentu, premjero postas (tikriausiai ir „Vieningosios Rusijos“ pirmininko vieta) atiteks D.Medvedevui, tačiau pastarajam jis suteiks viso labo tam tikras technines pareigas, o ne politinę lyderystę. Techninės buvo ir D.Medvedevui tekusios Rusijos prezidento pareigos.
Prognozės
Niekam nekyla abejonių, kad rinkimų nugalėtoju jau pirmame ture taps V.Putinas. Netgi siejamo su opozicija nepriklausomo „Levada“ centro ekspertai teigia, kad, turėdamas beveik trečdalio visų rinkėjų pasitikėjimą, dabartinis premjeras išlieka populiariausiu šalies politiku.
Deja, nemažą dalį jo sėkmės lemia Rusijos opozicijos susiskaldymas ir nesugebėjimas tartis dėl bendrų veiksmų net ir svarbiausiomis akimirkomis. Opozicija nepasinaudojo galimybe iškelti vieną kandidatą, kuris galėtų konsoliduoti apie save visą nepatenkintų dabartine valdžia politinį spektrą.
Akivaizdu, kad M.Prochorovui taip ir nepavyko tapti tokiu kompromisiniu kandidatu. Juolab tokiais kandidatais negalima pavadinti G.Ziuganovo, V.Žirinovskio ar S.Mironovo, kurių rezultatai neviršys jų partijų pasiektų Dūmos rinkimuose rezultatų. Dėl šių aplinkybių galima tikėtis didžiausio sugadintų biuletenių skaičiaus per visą Rusijos istoriją.
Jaunas Rusijos politologas Ilja Jašinas teigia, kad Rusijos protestų nuotaikoms labiau būdinga retorika „prieš Putiną“ negu „už Putino oponentą“: „Žmonių daugiau nebetenkina V.Putino autoritarinės valdžios režimas. Todėl pagrindinis Maskvos aikščių protestuotojų reikalavimas – šio žmogaus nušalinimas nuo valdžios.“
Akivaizdu, kad net ir dėl didesnių ar mažesnių machinacijų grįžęs į prezidento kėdę, V.Putinas nebegalės jaustis neginčijamu autoritetu, kaip buvo per ankstesnes kadencijas.
Būtent todėl Kremlius bando pataisyti padėtį, rengdamas palaikančius valdžią mitingus ir platindamas visoje šalyje „nepriklausomą“ laikraštį „Neduok Dieve“, kuris mėgina įtaigiai pavaizduoti, kokios baisenybės gali ištikti šalį, jei V.Putinas („neduok Dieve“) nebus išrinktas prezidentu.
Laikraščių apie tai, kas laukia Rusijos, jei dar šešeriems metams vienvaldžio valdovo įgaliojimus prasitęsęs V.Putinas pamėgins atsikratyti grėsmės savo valdžiai, kylančios iš baimę praradusių Rusijos žmonių, kol kas neleidžia niekas.
Kandidatų „įvairovė”
Remiantis įvairių apklausų duomenimis, V.Putinas visuomet buvo populiaresnis už D.Medvedevą, net ir tuomet, kai užleido jam prezidento kabinetą. Savo viltis dabartinio režimo šalininkai sieja su V.Putinu, kuris jiems garantuoja „kietos rankos“ valdymo idealą.
Tarnybą KGB struktūroje dauguma V.Putino šalininkų laiko teigiamu dalyku, siedami ją su karine disciplina ir tvarka, o ne su šios nusikalstamos organizacijos vykdytomis represijomis. Taip pat būsimi dabartinio premjero rinkėjai mano, kad V.Putinas geriau gins Rusijos interesus tarptautinėje arenoje nei D. Medvedevas.
Taigi Rusijos valdžios sumanymu V.Putino grįžimas į prezidento postą turėtų padidinti plačiosios rinkėjų masės tikėjimą, kad Rusijos pozicijos stiprėja, o ypač tarptautiniuose reikaluose.
V.Putino paskelbta Eurazijos sąjungos idėja ir kupina pažadų socialinė rinkimų programos dalis gali pritraukti jo pusėn dalį tradicinio komunistų elektorato, jaučiančio nostalgiją Sovietų Sąjungai, o mažesnių Rusijos Federacijos tautų atstovams gali imponuoti tai, kad V.Putinas pasmerkė nacionalizmą ir teigė, kad Rusijos išskirtinumas – jos tautinės sudėties įvairovė.
Realiausių galimybių tapti prezidentu G.Ziuganovas turėjo 1996 m. vykusiuose rinkimuose, kai pateko į antrąjį turą ir surinko jame 40,31 proc. balsų, pralaimėjęs pirmajam šalies prezidentui Borisui Jelcinui. Taip pat jisai dalyvavo 2000–ųjų (pralaimėjo V.Putinui, pelnęs 31,21 proc. balsų) ir 2008–ųjų rinkimuose (pralaimėjo D.Medvedevui, pelnęs 17,72 proc. balsų).
2004–ųjų rinkimuose Komunistų partijos kandidatas buvo N.Charitonovas, surinkęs 13,69 proc. balsų. Per visą prezidento rinkimų Rusijoje istoriją komunistų kandidatas visada užimdavo antrąją vietą.
Dauguma G.Ziuganovo rinkėjų – pagyvenę žmonės, iki šiol nesugebantys susitaikyti su tuo, kad Sovietų Sąjunga žlugo. Galima pastebėti ir gana aktyvų neomarksistinėmis idėjomis sužavėto jaunimo įsiliejimą į šios partijos gretas.
G.Ziuganovą galima pavadinti geru psichologu, sugebančiu išlaikyti pagrindinės savo elektorato dalies pasitikėjimą, protingai vartojančiu nostalginę – populistinę retoriką. Jis kaltina dabartinę Kremliaus valdžią pataikavimu milijonieriams, atsiskyrimu nuo didžiosios visuomenės dalies problemų, nevykusia socialine politika bei tautinės–istorinės tapatybės praradimu.
Savo rinkimų programoje G.Ziuganovas jau tradiciškai žada masinį privačių imonių nacionalizavimą, planinės ekonomikos sistemos įvedimą, nemokamą švietimą ir mediciną. Užsienio politikos prioritetu Komunistų partijos vedlys laiko Sovietų Sąjungos atkūrimą Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos bei Kazachstano karinio, politinio ir ekonominio susivienijimo pagrindu, taip pat ekonominio Rusijos pranašumo prieš JAV užtikrinimą.
V.Žirinovskis – prezidento rinkimų rekordininkas. Jis keturiskart dalyvavo rinkimuose – 1991 (7,81proc.), 1996 (5,70 proc.) , 2000 (2,7 proc.) bei 2008 metais (9,35 proc.). 2004–aisiais partijai rinkimuose atstovavo buvęs V.Žirinovskio apsaugos vadovas O.Malyškinas, surinkęs 2,02 proc. balsų.
V.Žirinovskis garsėja savo ekscentriškais, dažnai visiškai ciniškais pareiškimas Rusijos vidaus ir užsienio politikos temomis. Šis politikas neretai leidžia sau įžūlias kalbas net ir savo tautos atžvilgiu.
Viename iš komentarų spaudai V.Žirinovskis pareiškė: „Statybininkai visada buvo patys bukiausi žmonės. Kaime irgi tik buki, o Urale gyvena visiški debilai.“ V.Žirinovskis didžiuojasi savo kilme neva iš turtingų pramonininkų šeimos ir teigia, kad žmogus, kilęs iš „prastuomenės“, negali tinkamai valdyti valstybės.
Ironiška, tačiau didžiąją dalį V.Žirinovskio rinkėjų sudaro būtent skurdžiai gyvenantys provincijos rinkėjai ir neišsilavinę ar profesinėse mokyklose besimokantys jaunuoliai, nematantys jokių teigiamų pasikeitimų savo miestuose ar kaimuose.
Jie naiviai tiki, kad iš parlamentinės tribūnos greitą visuotinės gerovės valstybės perspektyvą žadantis radikalas patenkins jų lūkesčius. Taip pat V.Žirinovskis gali pretenduoti į dalį nusivylusių valdžia rinkėjų balsų.
Atsižvelgiant į tai, kad Rusijos nacionalistai šiuose rinkimuose neturi savo kandidato, o V.Žirinovskis gana dažnai savo kalbose mini rusų tautos išskirtinumą, būtinybę apriboti emigraciją iš Vidurinės Azijos valstybių, taip pat skirti ypatingą dėmesį šalies karinei gynybai, galima teigti, kad nacionalistiškai nusiteikę rinkėjai gana aktyviai parems jo kandidatūrą.
2006 m. šis politikas atliko svarbų vaidmenį kuriant naująjį Kremliaus projektą – partiją „Teisingoji Rusija”, kuriai vadovavo iki 2011 m. To projekto Kremliui prireikė siekiant sužlugdyti realią grėsmę Kremliui kėlusią populiarią kairiąją tautinės pakraipos partiją „Rodina“ („Tėvynė“). Šiuo metu S.Mironovas vadovauja „Teisingosios Rusijos“ frakcijai Dūmoje.
S.Mironovo, laikomo oficialios valdžios „šešėliu“, politinę karjerą sužlugdė jo bandymas pradėti savo asmeninį politinį žaidimą. Pirmasis mėginimas atsiriboti nuo valdžios monolito įvyko 2007 m., kai S.Mironovas prieš Dūmos rinkimus išdrįso kritikuoti „Vieningąją Rusiją“, tuo pat metu pabrėždamas, jog V.Putiną jis palaiko.
2008 m. prezidento rinkimuose S. Mironovas palaikė D.Medvedevą, o 2010 m. atvirai kritikavo prezidento ir premjero tandemą, teigdamas, kad „V.Putinas vadovauja mums opozicinei ir ideologiškai priešingai, keistu konservatizmu besivadovaujančiai partijai“.
Kremliaus spaudžiamas, po kelių mėnesių, S.Mironovas buvo priverstas palikti partijos pirmininko postą, o Sankt Peterburgo miesto tarybos, skyrusios jį į Federacijos tarybą, sprendimu buvo atšauktas iš šios institucijos, automatiškai prarado ir jos pirmininko pareigas.
Tokias abejones skatina stebėtina M.Prochorovo privataus investicinio fondo verslo sėkmė ir kelis mėnesius trukęs vadovavimas partijai „Pravoje delo“ („Teisingasis reikalas“), laikomai dar vienu Kremliaus projektu. 2011–ųjų vasarą stojęs prie šios formaliai opozicinės partijos vairo, M.Prochorovas pabandė ją pertvarkyti, pašalindamas iš svarbiausių pareigų žmones, glaudžiai bendradarbiavusius su Kremliumi.
Tačiau po kelių mėnesių įvykęs partijos suvažiavimas pašalino jį iš pirmininko pareigų. Po to M.Prochorovas keliems mėnesiams dingo iš žiniasklaidos akiračio, o jau gruodį pareiškė keliantis savo kandidatūrą Rusijos prezidento rinkimuose.
Būtina pažymėti, kad tai – vienintelis užregistruotas save išsikėlęs kandidatas. M.Prochorovas pretenduoja į daugumos prezidento D.Medvedevo ir vyriausybės veiksmais nepatenkintų vidurinės klasės rinkėjų balsus. Savo rinkėjus pats politikas vadina „vidurine klase plačiausia šios sąvokos prasme“. Pergalės atveju jis žada parduoti savo verslą, o pinigus skirti labdarai Rusijoje.
Svarbiausios M.Prochorovo rinkimų programos politinės tezės – apriboti Rusijos prezidento ir federacijos subjektų gubernatorių kadencijų skaičių iki dviejų per visą gyvenimą, rinkti pusę Dūmos deputatų vienmandatėse apygardose, o partijoms sumažinti patekimo į Dūmą slenkstį iki 3proc. Politikas teigiamai vertina Rusijos ekonomikos integravimo į Europos ekonominę erdvę perspektyvas.
Jis mano, kad šalies sveikatos apsaugai turi būti skiriamas didesnis prioritetas negu krašto apsaugai, o pačią kariuomenę reikia kuo greičiau pertvarkyti profesinės – kontraktinės tarnybos pagrindu. Be to, savo kalbose M.Prochorovas dažnai mini būtinybę suskaldyti dujų monopolininką „Gazpromą“ į kelias konkuruojančias tarpusavyje įmones.
Rusija priešinasi Sirijos izoliavimui
Rusija priešinasi Jungtinių Tautų siekiui izoliuoti Sirijos režimą
Vasario 16 d. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją „Dėl situacijos Sirijos Arabų Respublikoje“. Šios rezoliucijos projektą pateikė Arabų lygos valstybės kartu su JAV, Didžiąja Britanija, Prancūzija ir kitomis Europos valstybėmis.
Absoliučia balsų dauguma (137 balsais už, 12 – prieš, 17 – susilaikius) priimta rezoliucija griežtai smerkia „plataus masto sistemingus Sirijos valdžios vykdomus žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimus: jėgos prieš civilius piliečius panaudojimą, protestuotojų, žmogaus teisių gynėjų ir žurnalistų žudynes bei persekiojimus ir sulaikymus, kankinimus, seksualinę prievartą ir žiaurų elgesį, taip pat ir vaikų atžvilgiu“.
Nuolatinė JAV atstovė Jungtinėse Tautose Susan Rice, sveikindama rezoliucijos priėmimą, paskelbė: „Basharas al–Assadas dar niekada nebuvo taip izoliuotas. Sirijos perėjimas į demokratiją gavo stiprų tarptautinės bendruomenės palaikymą. Pokyčiai turi vykti jau dabar.“
Rusijos Federacijos, balsavusios prieš rezoliuciją, nuolatinis atstovas Jungtinėse Tautose Vitalijus Čiurkinas teigė: „Rusija sunerimusi dėl bandymų izoliuoti Sirijos vadovybę, atsisakyti nuo bet kurių ryšių su ja, primesti jai savo politinio reguliavimo formulę.“
Generalinės Asamblėjos priimta rezoliucija beveik pažodžiui atitinka rezoliucijas, svarstytas Jugtinių Tautų Saugumo Taryboje 2011 m. spalį ir šių metų vasarį, kai Rusija kartu su Kinija blokavo jų priėmimą. Generalinėje Asamblėjoje nė viena šių šalių neturi veto teisės.
Prieš rezoliuciją balsavo: Baltarusija, Bolivija, Ekvadoras, Iranas, Kinija, Kuba, Nikaragva, Rusija, Sirija, Šiaurės Korėja, Venesuela, Zimbabvė.
Susilaikė: Alžyras, Angola, Armėnija, Fidžis, Kamerūnas, Komorai, Libanas, Mianmaras, Namibija, Nepalas, Sent Vinsentas ir Grenadinai, Surinamas, Šri Lanka, Tanzanija, Tuvalu, Uganda, Vietnamas.