Slovakija – ne išimtis, teigiama outsidermedia.cz.
Žurnalistams pavyko susitikti su vienu agentu, nepanorusiu atskleisti savo tapatybės. Pokalbio metu jis suteikė vertingos informacijos.
„Kai pažvelgiu į savo gyvenimą, man atrodo, kad pagrindinė mano tapsmo tuo, kuo esu priežastis, slypi tame, kad vaikystėje buvau nelauktas vaikas, o paauglystėje tėvai mane psichiškai ir fiziškai kankino. Užaugau ir tapau suaugusiu nusivylusiu ir nelaimingu žmogumi. Man buvo taip blogai, kad kažkuriuo momentu norėjau nusižudyti, tačiau paskutinę akimirką man dingtelėjo išganinga mintis – atiduoti savo sielą tarnavimui „blogio imperijai“, – pasakojimą pradeda Rusijos agentas.
Jo teigimu, patekti į jų gretas nebuvo sunku. Vladimiro Putino gerbėjų klubas džiaugsmingai priima kolaborantus, pasirengusius išduoti savo tėvynę ir tarnauti Rusijos imperiniams interesams.
„Toks buvo ir mano atvejis. Būdamas naujoku, dalyvavau politiniuose užsiėmimuose, kuriuos vedė tiesiogiai iš Maskvos instrukcijas gaunantis karininkas. Jis mokė mus įvairiausių manipuliavimo, dezinformacijos ir demagogijos metodų – priemonių, kurios labai svarbios vykdant informacinį karą“, – pasakoja agentas.
„Visi mes ten buvome labai panašūs tarpusavyje – daugiausiai nevykėliai iš įvairių kaimiškų „skylių“, – toliau pasakoja pašnekovas ir priduria, kad visi buvo nevalyvi, daiktus nešiojo plastikiniuose maišeliuose ir mielai išgerdavo. – Įsivaizdavę mus jūs suprasite, kad mums šis darbas buvo vienintelė galimybė realizuoti save“.
Vadovaujančio karininko veidas buvo raudonas ir išpurtęs, burna – iškreipta nepasitenkinimo, jis nuolat buvo girtas ir šaukė ant naujokų. Jeigu jie buvo nepakankamai naudingi, skeldavo jiems antausius. Per užsiėmimus jie valgė į laikraštį susuktą rūkytą žuvį ir gėrė degtinę. Ant auditorijos sienos kabėjo Didžiojo Šėtono Putino portretas.
Pagrindinis būsimų agentų darbas – dalyvauti interneto diskusijose. Ten nesvarbi žmogaus fizinė būklė, pakanka turėti „gerai pakabintą“ liežuvį. Tačiau per užsiėmimus buvo kalbama ir apie kitas situacijas.
„Todėl pradėjau sportuoti. Per keturis mėnesius priaugau penkis kilogramus, paskui nusipirkau išrūgų baltymų. Kas jų gėrė, žino, koks tai siaubingas skonis. Man teko save versti, dažnai galvojau, ar jie nedaromi iš maltų kirmėlių. Kad manęs nesupykintų. Galvodavau apie kažką gero. Aš galvojau apie bitę Mają“, – pasakoja pašnekovas.
Pats maloniausias dalykas šiame darbe – darbo užmokestis. „Mes gauname viską: degtinės, rūkytos žuvies, cigarečių ir, žinoma, rublių. Jeigu ne pinigai, būčiau likęs bejėgis vargšas ir toliau būčiau sėdėjęs tėvams ant sprando. Užmokestis leido pagaliau tapti savarankiškam ir daug ką sau leisti. Su kitais agentais susitinkame konspiraciniame bute, kur karininko vadovaujamų koordinacinių susitikimų metu dalinamės užduotimis ir planuojame tolimesnę griaunamąją veiklą“, – neslepia Rusijos agentas.
Jo teigimu, tokių žmonių vis daugiau. Jie vaikšto gatvėmis, gyvena kaimynystėje, kvėpuoja į nugarą viešajame transporte. Jie veikia visur, o ypač daug tokių žmonių internete.
„Būdamas vienu iš jų, su malonumu atlieku savo darbą ir įsivaizduoju, kaip greitai viskas virs tamsiu ir šaltu pragaru, kuriame viešpataus baimė ir teroras. Žmonės taps nelaimingomis, degtinėje paskendusiomis šmėklomis. Ir į visa tai ramiai žiūrės Kremliaus antikristas, – baigia pasakojimą Rusijos agentas. – Tyliai! Pabaigai – slapta informacija tiesiai iš mūsų karininko: žaliųjų žmogeliukų įsiveržimas pas mus – su klaustuku!“