Arnoldas Alubauskas, neseniai baigęs kino dokumentikos studijas Jungtinėje Karalystėje, „Tiesai“ pasakojo apie filmavimo darbus Lietuvoje, kur jo trumpametražio filmo „Twogether“ pagrindiniais herojais tapo du charizmatiški dauno sindromu sergantys draugai. Kūrėjas taip pat pripažino, kad į Lietuvą jį visada traukia sugrįžti, nes lietuviška aplinka, perpinta su angliška patirtimi, jam suteikia daug žavesio.
Režisierius Arnoldas Alubauskas
© "Tiesa"

– Anglijoje gyvenate jau kone dešimt metų, čia atvykote sulaukęs vos penkiolikos. Koks buvo pirmasis įspūdis?

– Iš pradžių čia įsikūrę tėvai manė, kad atvykus į svetimą šalį man pavyks apsiprasti savaime, tačiau pradžia buvo tikrai nelengva, ir jau po dviejų savaičių tėvai nusprendė nieko nelaukti ir pradėjo mane leisti į mokyklą. Stebino viskas, o labiausiai draugams Lietuvoje pasakojau nustebęs dėl keisto maisto: bananinio alaus ar padažo. Šiandien viskas atrodo taip įprasta ir kartu kelia šypseną, prisiminus tas pirmas dienas.

–Kaip jums atrodo tos kartos žmonės, kurie į Angliją atvyko panašiu metu, kaip ir jūs, ir čia yra jau įleidę šaknis? Juk daugelis sako, kad tokių žmonių į Lietuvą susigrąžinti jau nebėra šansų?

– Manau, kad šios kartos grįžimas į tėvynę dar įmanomas, nes ir iš mano pažįstamų kai kurie jau pamažu grįžta į Lietuvą gyventi ir tikrai nesiskundžia. Žinoma, mano nuomone, mieliau grįžta kilę iš didžiųjų miestų – Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos, ar juose gyvenę. Čia tiesiog galima įgyvendinti daugiau idėjų, nebūtinai viską atsveria pinigai. Man smagiausia, kai lietuviai parsiveža namo vakarietišką patirtį, kuri su namų patirtimi tampa pačiu nuostabiausiu deriniu. Tai labai juntama ir filmų srityje. Kai senoviniai lietuvių kino motyvai sumaišomi su vakarietiškais elementais, paprastai išeina tikrai įdomus kūrinys.

Filmas, įkvėptas tikros istorijos

– Su kolege Neringa Medutyte esate gavęs finansavimą iš Lietuvos kultūros ministerijos savo trumpametražiam filmui „Twogether“. Kaip kilo idėja sukurti emocingą dokumentinį filmą apie du dauno sindromu sergančius draugus Lietuvoje?

Režisierius Arnoldas Alubauskas su kūrybine komanda Šakiuose
Režisierius Arnoldas Alubauskas su kūrybine komanda Šakiuose
© "Tiesa"

– Iš tiesų kurti labiausiai mane paskatino Neringa Medutytė, šiuo metu studijuojanti kino dokumentiką Londone. Istorija atėjo iš jos turimų kontaktų giminėje, nes kitaip tikrai nebūtų lengva rasti žmonių su negalia, kurie sutiktų filmuotis dokumentiniame filme. Tam reikėjo daug pasiruošimo ir visų nusiteikimo dar prieš filmavimus, juk lietuviai ypač uždari žmonės ir tokiomis temomis prakalbinti tikrai nebūna lengva. Kai pradėjome filmavimus, labai pasimatė skirtumai tarp šeimų, su kuriomis buvo ruoštasi filmavimui ir su kuriomis – ne. 

Iš tikrųjų šiame filme stengiamės į herojų gyvenimą kištis kuo mažiau ir kartu žiūrovui leisti pačiam susidaryti nuomonę apie jų išgyvenimus ir visą gyvenimo istoriją. Filmavimui buvo parenkamos tam tikros vietos, o žmonių elgsena nebuvo režisuojama. Pradžioje mums, režisieriams, net tekdavo palikti įjungtas kameras, kad herojai galėtų atsipalaiduoti ir elgtis taip, kaip jiems įprasta. Įtampa sumažėjo po kelių dienų darbo, tada jau galėjom visi kartu dirbti labiau atsipalaidavę.


– Kokią istoriją pasakojate šiame filme, ką norėjote juo pasakyti?

– Tai filmas apie du geriausius vaikystės draugus, kurie susitiko jau darželyje. Juos vienija ta pati negalia – dauno sindromas bei skaudus likimas – sunkios tėvų ligos. Visa tai tikrais faktais ir išgyvenimais paremta istorija, kuri žiūrovui užduoda klausimą, ar tokiose situacijose neįgalus žmogus gali surasti bent kiek vilties gan netolerantiškame pasaulyje, kur dar ryškus sovietinių laikų palikimas. Juk nuo anų laikų visuomenė buvo pripratinta nematyti kitokių visuomenės narių, jie tarsi neegzistavo.

– Kiek užtruko nufilmuoti šį trumpametražį beveik pusvalandžio trukmės filmą? Kokia buvo viešnagė filmuojant Šakiuose?

Režisierius Arnoldas Alubauskas su vienu pagrindinių filmo herojų Šakiuose
Režisierius Arnoldas Alubauskas su vienu pagrindinių filmo herojų Šakiuose
© "Tiesa"

– Jei skaičiuotume tik filmavimo dienas, tai truko 18 dienų. Su kurso draugu britu apsistojome Šakių dienos centro svečių namuose ir gyvenome ten visą filmavimo laiką. Pripažinsiu, kad mano draugas britas pamėgo lietuvišką maistą ir patyrė daug naujų dalykų. Apskritai, kaip ir daugeliui mano pažįstamų britų, Lietuva jam patiko. Prisimenu, kaip jis, pamatęs soduose daugybę prikritusių obuolių stebėjosi, kaip tokiu turtu niekas nepasinaudoja.

– Kas dar įstrigo po šio filmavimo?

–Filmuojant neįgaliuosius tenka įdėti daug pastangų, tačiau rezultatai atperka visus rūpesčius. Sunkiausia dėl kalbos barjero turbūt buvo mano kolegoms britams, kurių vienas padėjo filmuoti, o kitas redagavo šį filmą. Man teko išversti 30 val. filmuotos medžiagos, ir tam skyriau ne vieną bemiegę naktį.

Nuo Lietuvos nenutolsta

– Kaip dažnai sugrįžtate į Lietuvą, juk tėvai iki šiol gyvena Anglijoje... Ar neprimiršote lietuvių kalbos?

– Kai išvykau dar 2003 metais, į Lietuvą nebuvau grįžęs net ketverius metus. Dabar dažniau lankausi Lietuvoje vasaromis. Jei būtų proga padirbėti, turbūt pasilikčiau ir ilgiau. Dėl kalbos kartais Lietuvoje jau sulaukiu pastabų, bet labai tikiuosi, kad kalbu ir kalbėsiu be jokio akcento.

– Po Londono persikėlėte gyventi į Velsą, kur tęsėte studijas. Kaip ten patiko, palikus Londoną?

– Pagyvenęs porą metų Velse tikrai neturiu minčių apie Londoną, man ten patinka ramybė ir gyvenimo kokybė. Galbūt dar norėčiau kada gyventi Bristolyje, kuris kartais vadinamas mažuoju Londonu, tik su šiltesniais žmonėmis.

– Kokie laukia tolimesni planai, kokios galimybės žmogui, pabaigusiam kino studijas Jungtinėje Karalystėje?

– Daug žmonių po studijų renkasi prodiusavimą televizijose, aišku, pradedama nuo stažuočių. Aš pats studijavau dokumentiką, todėl labai linkstu į dokumentinį kiną.

–Kas patinka Anglijoje, o kas – nelabai?

– Nepatinka per daug suspaustos gatvės, mažos, uždaros erdvės. Lietuvoje šie procesai lėtesni, nors irgi pamažu ateina. Anglijoje patinka atsipalaidavę žmonės, jų kultūra. Sakyčiau, kad mano pasakų šalis būtų lietuviška gamta ir dosnumas bei angliški atlyginimai ir tvarka.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Seimo socdemai su valstiečiais bando sudaryti slaptą paktą (18)

DELFI duomenimis, antradienį Seimo Socialdemokratų frakcijos bei Lietuvos valstiečių ir žaliųjų...

Dėl suvalgyto saldainio – konfliktas su prekybos centro apsaugos darbuotoju (31)

Prieš pirkdami maisto produktus turguje, nesibodite jų paragauti, o pardavėjai tai leidžia.

Mama parodė, ką Turkijoje siaučiantis virusas padarė jos vaikui: oda luposi gabalais (62)

Turkij os turizmui – neramios dienos. Nuo liepos vidurio nesiliauja pranešimai apie Koksaki...

D. Adomaitis paskelbė galutinį rinktinės dvyliktuką papildyta trenerio interviu (126)

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės trenerių štabas likus kiek daugiau nei savaitei iki Europos...

J. Baronui pavyko pasprukti, nes nuo kojos buvo nuimta apykojė (39)

Po išpuolio sostinės Antakalnio mikrorajone esančioje picerijoje policijos ieškomas tris kartus...

1 euras Odesoje – per dideli pinigai: parodė, ką galima nusipirkti už centus (133)

Pigiau nei Odesoje – sunku surasti. Šiame Ukrainos kurorte už centus galite važinėti viešuoju...

Feisbuke plinta kliedesys apie žiurkių mėsą (17)

Visus melagingos naujienos bruožus turinti nuoroda antradienį pradėjo plisti tarp socialinį...

Beveik 20 metų japonus pažįstantis lietuvis papasakojo, kas jį stebina iki šiol

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Azijos studijų centro (ASC) vadovas dr. Aurelijus Zykas DELFI...

Barselonoje buvo planuojamas kur kas didesnis išpuolis (3)

Vienas iš įtariamų išpuolio Barselonoje rengėjų teisme pripažino, kad buvo planuojama įvykdyti...