Kalbant iš geografijos ir prekybos taško, Mariupolis yra svarbus objektas. Tai pats judriausias komercinis jūrų mazgas Azovo jūroje, kuris labai reikalingas Rusijai, kad būtų sukurtas žemės koridorius į Krymą.
Mariupolio užgrobimas separatistams turės taip pat ir didelę simbolinę reikšmę. 2014 metais Ukrainos prezidentas Petro Porošenka pavadino Mariupolį laikinąja Donecko srities sostine. Be to, separatistai grasino užimti šį miestą.
„Donecko liaudies respublikos“ vadas Aleksandras Zacharčenka įspėjo, kad jeigu Ukrainos pajėgos nenutrauks savo „agresijos“, separatistai užims Mariupolį.
Tačiau to nebus. Mariupolis netaps nauja fronto linija dėl dviejų priežasčių. Pirma, separatistai neturi pakankamai karinio potencialo, antra, Mariupolio užėmimas pareikalaus šviežių jėgų antplūdžio, kuris separatistams neįkandamas be „Rusijos savanorių“ pagalbos.
Jeigu į Ukrainos rytus pasiųs 100 tūkstančių karių, Kremlius visiškai praras teisę neigti savo dalyvavimą konflikte.
Mariupolis – tai visiškai kitas tikslas 30-35 tūkstančiams separatistų Ukrainos rytuose. Mūšiai Debalcevėje, Šyrokynėje ir Pavlopilyje vyko separatistams palankiausiomis sąlygomis.
Debalcevėje separatistai veikė nedidelėmis šturmo grupėmis palaikomi artilerijos ir šarvuočių. Tačiau, kaip pažymi analitikai Rusijoje ir Ukrainos rytuose, netgi Debalcevės atveju separatistams galimai nepakako rezervų, kad galėtų „pabaigti ką pradėję“.
Kitais atvejais artimieji mūšiai apribotoje erdvėje, panašūs į tuos, kurie vyko dėl Donecko oro uosto sausio mėnesį, taip pat buvo parankūs nedideliems padaliniams, iš kurių susidarė separatistų pajėgos.
Dar daugiau, oro uosto terminalai buvo pakankamai galingi įtvirtinimai, kurie leido smulkiems separatistų daliniams taikyti gynybines taktikas, niekais paversdami vyriausybinių pajėgų kiekybinį pranašumą.
Mariupolio puolimas pareikalaus iš separatistų vadovautis tokia taktika, kurios taikymas neįmanomas be esminio karių skaičiaus padidinimo. Be to, naujų jėgų atvykimo klausimas demonstruoja Rusijos įsitraukimo į konfliktą Ukrainos rytuose ribas.
Vasario 2 dieną A. Zacharčenka paskelbė planus padidinti separatistų skaičių iki 100 tūkstančių žmonių. Šis pareiškimas iššaukė daugybę klausimų apie tai, iš kur maištininkų vadovybė paims 100 tūkstančių mūšiui pasirengusių rekrutų.
Tačiau atsakymas į šį klausimą slypėjo pačiame A. Zacharčenkos pareiškime: „Tai bus savanoriška mobilizacija. Pirmame etape bus paskelbtas savanorių rinkimas. Toliau žiūrėsim“.
Mariupolio puolimas pareikalaus ilgalaikio Rusijos dalyvavimo, kitaip nei per mūšius Ilovaiske ir Debalcevėje. Vien tik Rusijos karininkų atvažiavimo tam, kad galėtų suplanuoti ataką, kaip Debalcevės atveju, nepakaks. Atlanto tarybos Eurazijos centro direktoriaus Johno E. Herbsto teigimu, rusams teks „naudoti galingą apšaudymą, kad galėtų paimti gerai įtvirtintą miestą“, o tai jų gretose virs „dideliais nuostoliais“.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas nepritars planui, kuris įrodys Kremliaus įsitraukimą į konfliktą Ukrainos rytuose. Jis daug kartų tvirtino, kad Rusijos kariai nedalyvauja susirėmimuose Ukrainos rytuose, todėl jeigu jis pripažins priešingai, jo šalis taps gerokai griežtesnių sankcijų ir tarptautinės bendruomenės pykčio objektu.
Kitas puolimas greičiausiai prasidės į šiaurę nuo Donecko. Avdijivkos mieste, esančiame už 16 kilometrų nuo Donecko, ir kontroliuojamame vyriausybinių pajėgų, gyvena mažiau kaip 35 tūkstančiai gyventojų, tačiau ten taip pat yra kokso chemijos gamykla, viena iš didžiausių kokso gamintojų Europoje.
Šios gamyklos užgrobimas taps ne tik reikšminga separatistų pergale – ši įmonė yra pagrindinė kokso tiekėja Donbaso plieno pramonei – bet ir padės sustiprinti santykius tarp separatistų ir vieno turtingiausių Ukrainos gyventojų ir šios gamyklos savininko Rinato Achmetovo.
Be to, visai tikėtina, kad vietos gyventojai džiaugsis separatistų atėjimu – dauguma jų žiūri Rusijos televizijos kanalus, todėl Ukrainos kanalai mieste nėra transliuojami.
Kaip priešakinė fronto linija Mariupolis būtų pernelyg rimtas spurtas, turint omenyje separatistų ambicijas, todėl visos kalbos apie jo užėmimą – tai „tik spėlionės, neturinčios jokio pagrindo“, įsitikinęs Atlanto tarybos Transatlantinių santykių programos vyresnysis mokslinis bendradarbis Adrianas Karatnickis.
Prieinamesnių taikinių, tokių kaip Avdijivka, užgrobimas leis separatistų vadovybei ir toliau kalbėti apie savo veiksmų legitimumą ir savo pajėgų patvarumą, tuo pat metu gaunant Rusijos paramą.
