Jis įstojo į vieną iš Ukrainos savanorių batalionų ir dalyvavo mūšiuose prieš ginkluotąsias „Donecko Liaudies Respublikos“ pajėgas.

Nacionalsocialistinių pažiūrų besilaikantis I. Bogdanovas interviu Spektr.delfi.lv papasakojo apie savo požiūrį į Rusiją ir V. Putiną ir apie rugsėjo mėnesį pasirašytas paliaubas.

– Kada jūs perėjote sieną?

– Sieną perėjau liepos mėn. pradžioje. Man kaip tik prasidėjo atostogos. Grįžau iš komandiruotės, išbuvęs 36 paras jūroje. Dirbau valstybės inspektoriumi biologinių jūros išteklių apsaugos sferoje. Dar žiemą norėjau nuvykti į Kijevą ir sudalyvauti Nepriklausomybės Maidano įvykiuose, bet negalėjau, nes dirbau valstybės tarnyboje, be to, tuo metu turėjau merginą.

Iki Maskvos skridau valstybės sąskaita, nes pateikus karininko kelionės dokumentus, vykstant atostogų kelionė kompensuojama, vėliau traukiniu važiavau pasienio pusėn.
Sieną kirtau legaliai ir nuvažiavau į Kijevą. Manęs niekas nepasitiko, neturėjau jokių pažįstamų Ukrainoje, tad Kijeve išsinuomojau butą kelioms paroms ir nuėjau ieškoti bataliono „Azov“. Jį pasirinkau, nes tai ultradešiniųjų batalionas, sava kompanija. Jo rasti nepavyko, nes skambinant telefono numeriu, kurį radau, niekas neatsiliepė.

– Kaip radote savanorių užrašymo punktą?

Ilja Bogdanovas
– Atėjau į Maidaną, vaikščiojau ten pusdienį, bandydamas susigaudyti, prie ko prieiti, bet ten buvo susirinkę vien tik marginalai. Galiausiai vis dėlto radau palapinę, ant kurios buvo užrašyta „Štabas“.

Pasikalbėjau su kažkokiais pseudolyderiais, jiems užteko proto iškviesti Ukrainos saugumo tarnybą. Mane suėmė ir patikrino, ar neapsimetinėju.

Pokalbiai Ukrainos saugumo tarnyboje buvo normalūs, ramūs. Vėliau vis dėlto radau „Azov“ štabą, už mane laidavo dešinieji iš Rusijos – Romanas Železnovas, kuris dabar taip pat Ukrainoje, bet manęs vis tiek nepriėmė. Tada nuėjau tarnauti į kitą batalioną, neoficialiai.

– Batalionuose – profesionalūs kariškiai?

– Tuose batalionuose yra profesionalų, bet dauguma – savanoriai. Čia mačiau daug civilių vyrų, kurie praėjo parengimą, pasitreniravo mūšiuose ir dabar yra pranašesni už profesionalius karius, neturinčius patirties mūšio lauke.

Už tarnybą negavau nė grašio. Apsirengti man padėjo savanoriai. Gyvenu iš Rusijos gautų atostoginių. Su maistu viskas normaliai, užtenka. Dabar mane apskritai perkėlė į kariuomenės dalinius, grąžino man laipsnį. Nešioju antpečius su žvaigždėmis.

– Ar dalyvavote karo veiksmuose?

– Mūšyje buvau, įspūdžiai kaip ir anksčiau. Tai mano sritis, man patinka. Vykdant antiteroristinę operaciją įsiminė, kaip iš Novokaterynivkos ir Komsomolsko išvežė apie 170 karių, būreliais atsitraukiančių nuo Ilovaisko. Pamenu, kaip į mus šaudė iš minosvaidžių, ir mes net negalėjome nuvažiuoti iki Novokaterynivkos.

Įsiminė nekvalifikuota Nacionalinė gvardija Komsomolske – tie kareivos, metantys ginklus, techniką ir uniformas, ir išsilakstantys į visas puses. Apsuptyje nebuvau, labai norėjau ten patekti, aš apskritai veržiuosi patekti į kokią nors mėsmalę, bet kol kas likimas nepalankus.

O į nelaisvę patekti nenorėčiau, nes tai pažeminimas ir pan. Geriau mirtis. Mirtis – geriausia patarėja, gyvenimo motyvatorė ir apskritai normalus procesas. Numirei atėjus laikui, ir toliau gali vystytis kosmose. Tikiu, kad viskas įvyksta savo laiku ir mirties nebijau.

– Ar konflikto šalys laikosi paliaubų?

Ilja Bogdanovas
– Paliaubų visiškai nesilaikoma. Greitai vėl prasidės aktyvi mūšių fazė, aš manau, kad po poros savaičių, spalio mėn. mano batalionas gins Dnepropetrovską.

– Dauguma separatistų sako, kad vykti kovoti už DLR ir LLR juos privertė istorija Odesoje, o kas privertė jus?

– Odesos istorija mane ne itin jaudina – sudegino antifašistus, kurie gavo, ko nusipelnė. Labiau jaudina mano aplinka, nes mano pats geriausias draugas dabar kariauja už DLR. Tiesą sakant, po jo pranešimų man galutinai nuvažiavo stogas, ir aš 100 proc. supratau, kad važiuosiu į Ukrainą. Supratau, kad tai mano širdies kelias. O šiaip tai jų pasirinkimas, aš nieko nesmerkiu, tiesiog dabar mes nebendraujam.

– O kas būtent iš Vladivostoko kovoja už DLR?

– Mano geriausias draugas Fedia ir Olegas, su kuriuo aš taip pat bendravau, nuo birželio mėn. kariauja už separatistus. Mes bendravome nuo 14 metų, kartu svajojome apie revoliuciją. Norėčiau su jais susitikti, nors ir žinau, kad pokalbio nebus, bus tik lavonai. Nors vos prieš mėnesį galėjom susiskambinti.
Dar ten pat kariavo tas vaikinas, kuris mane atvedė į judėjimą. Jis labai nusivylė. Dabar grįžo, aš jį kviečiau vykti su manim, bet jis išvažiavo su kazokais, jie jam ir kelionę apmokėjo.

– Jūsų nejaudina perspektyva žudyti savo kraštiečius?

– Perspektyva žudyti savo kraštiečius–idiotus mane traukia labiau, nei žudyti separatistus iš Ukrainos, nes samdinių iš Rusijos pasirinkimas sąmoningesnis, todėl jie vykdo didesnį blogį.

– Ką jūs veikėte iki Ukrainos?

– Aš mokiausi. Po to tarnavau operatyviniu įgaliotiniu Dagestano Respublikoje ir valstybiniu inspektoriumi Primorės krašte. Dagestane vykdžiau operatyvinę veiklą, vaikščiojau į pasienio patruliavimo tarnybas, vadovavau kontrolės postų apsaugai, dalyvavau įvairiose specialiosiose operacijose su įvairiomis tarnybomis ir specialiosios paskirties būriais.

Tarnavau karinėje užkardoje kalnuose. Dalyvavau kontrteroristinėje operacijoje. Turiu liudijimą, kad dalyvavau kariniuose veiksmuose.

Po to siekiau karjeros. Dirbau Rusijos Federacijos valstybės inspektoriumi Vladivostoko specializuotoje inspekcijoje, biologinių jūros išteklių apsaugos srityje. Baigiau Rusijos Federacijos federalinės saugumo tarnybos Chabarovo pasienio institutą. Mano specialybė – Federalinės saugumo tarnybos operatyvinis pareigūnas, tačiau kai pasinaudojęs ryšiais perėjau į Primorę, savo noru pakeičiau pareigas.

Nusipirkau butą, mašiną, visiškai susitvarkiau materialinį gyvenimą. Susitikinėjau su mergina, lankiau sporto klubą ir kažkiek dalyvavau dešiniųjų judėjime. Esu nacionalsocialistas.

– O kada juo tapote?

– Nacionalsocialistu tapau sulaukęs 14 metų, kai išvažiavau į istorijos olimpiadą, kurioje susipažinau su vienu skustagalviu. Taip aš pats tapau skustagalviu, beje, labai veikliu. Ten susiradau ir geriausius draugus.

Labai palaikiau „Primorės partizanus“ (grupuotę, kuri 2010 m. žudė milicininkus Tolimuosiuose Rytuose) – savo draugus, kuriuos asmeniškai pažinojau. Jutau polėkį prisijungti prie jų ir jiems padėti, bet ant nosies buvo instituto baigimas, todėl įveikiau save.

– Kaip gavote informaciją apie įvykius Ukrainoje?

Ilja Bogdanovas
– Prieš vykdamas į Ukrainą gaudavau informaciją iš dešiniųjų proukrainietiškų puslapių svetainėje „VKontakte“. Skaičiau „Misantrophic Division“ (bendrijos įsteigėjas žuvo Ukrainoje per mūšį) ir tinklaraštį „Sputnik i pogrom“ (iki Krymo prijungimo prie Rusijos, „Sputnik i Pogrom“ laikėsi proukrainietiškos pozicijos).

Dabar Prosvirninas (Jegoras Prosvirinas – tinklaraščio įkūrėjas) rašo nesąmones, bet tai jo svetainė, jo teisė. Jis – prokremliaus projektas, imperijos fantazuotojas.

– Kokia jūsų nuomonė apie V. Putiną ir Rusiją?

– V. Putinas – antiliaudinis cariūkštis, o Rusija mano mylima šalis, Tėvynė. Tačiau šiuo metu ji yra didelis nenaudingos teritorijos gabalas. Rusų tauta turi didelį potencialą, ji veikia iš širdies, bet vėlgi šiuo metu dauguma gyventojų – zombiais paversta degraduojanti masė.

– Ko tikitės iš konflikto Ukrainoje?

– Esu įsitikinęs, kad Ukraina nugalės, tai faktas. Tikiuosi, kad šis konfliktas paskatins naujos valstybės susikūrimą ir nacijos susitelkimą, apskritai tikiuosi pozityvo ir vystymosi. Karas Ukrainoje yra procesas su perspektyva, tai susikūrimas kažko naujo, ko dar nebuvo istorijoje.

Po karo noriu sukurti šeimą, noriu namo, vaikų – viską susitvarkyti ir toliau kariauti. Konfliktų geografija plati, bet pirmenybę, aišku, teikiu kovai prieš sovietinių laikų ideologijos besilaikančią Rusiją.

Nemanau, kad čia viskas baigėsi. Maidanas buvo vasario revoliucija, dabar laukia spalis, kad ir kaip nekorektiška nacionalsocialistui brėžti tokias paraleles.

– Ar jūs manote, kad išdavėte priesaiką?

– Spjaunu aš į tą priesaiką. Niekada nenorėjau jos duoti. 2005 m. aš buvau labai tikintis žmogus. Mane trikdė net žodis „prisiekiu“. Po to, kai išvažiavau, mano artimuosius iškvietė į karinę prokuratūrą ir Federalinę saugumo tarnybą. Kratų nedarė, bet iš jų atėmė mano daiktus, paėmė dokumentus.