76 metų Pranciškus - pirmasis popiežius iš Lotynų Amerikos - tebeturi asketo reputaciją, nors ir nešiojo arkivyskupo drabužius. Jis važinėjo kratančiais miesto autobusais, pats ruošė sau valgį ir garsėja tuo, kad yra prieinamas.
Jis gyveno mažame bute, o ne arkivyskupo rūmuose ir nors stengėsi, kad Bažnyčia nepalaikytų kairiųjų, jo išrinkimą sveikina ir kovos su skurdu aktyvistai.
J.M.Bergoglio sprendimas dėl Pranciškaus vardo laikomas netradiciniu ir ta prasme, kad juo pagerbiamas šventasis, garsėjęs paprastu gyvenimu.
"Jis yra labai ganytojiškas kunigas, artimas žmonėms. Jis pasirinko vardą, susijusį su šv.Pranciškumi Asyžiečiu, kuris atnaujino Bažnyčią ir buvo nusižeminimo, skurdo ir dialogo žmogus", - sakė jo buvęs atstovas Gustavo Boquinas.
Popiežius Pranciškus Argentinoje laikomas pagrindinės ideologinės srovės atstovu, o jėzuitų ordinas laikomas viena pažangiausių Bažnyčios institucijų, ypač - švietimo srityje.
Sergio Rubinas, kuris religiniais klausimais rašo Buenos Airių laikraščiui "Clarin", sakė, kad kaip ir priešpaskutinis popiežius iki jo, Jonas Paulius II, J.M.Bergoglio yra "konservatyvus doktrinos požiūriu ir progresyvus socialiniais klausimais".
Pavyzdžiui, jis griežtai kritikavo Tarptautinį valiutos fondą (TVF) ir šiuolaikinį rinkos kapitalizmą.
Tačiau S.Rubinas pripažino, jog tai, kad J.M.Bergoglio atmeta išlaisvinimo teologiją, kairiosios pakraipos argentiniečiai vertina prieštaringai.
Tie, kurie jį pažįsta, Buenos Airių arkivyskupą ir Argentinos primą vadina droviu, tyliai kalbančiu žmogumi, kuris nesibičiuliauja su visuomenės aukštuomene.
Naujasis popiežius gimė 1936 metų gruodžio 17 dieną geležinkelių darbininko ir namų šeimininkės - italų imigrantų - šeimoje. Jis mokėsi valstybinėje mokykloje, o paskui baigė chemijos studijas.
Floreso Šv. Juozapo bažnyčios klausykloje, būdamas 17-os, jis patyrė dievišką apreiškimą ir nusprendė tapti kunigu", - AFP sakė naujojo popiežiaus draugas tėvas Gabrielis.
Baigęs Buenos Airių universitetą, būdamas 22 metų amžiaus, jis įstojo į jėzuitų ordiną - Jėzaus draugiją - ir įgijo filosofijos licenciatą. Vėliau studijavo teologiją, o 1969-aisiais buvo įšventintas. Jis taip pat yra studijavęs Čilėje ir Vokietijoje.
Analitikai sako, jog tai, kad jis yra iš Lotynų Amerikos, turi itališkas šaknis ir studijavo Vokietijoje, galėjo būti privalumai konservatyvioje konklavoje, kuri, kaip daugelis tikėjosi, turėjo teikti pirmenybę europiečiui.
Jam buvo vos 36-eri, kai jis buvo paskirtas vadovauti Argentinos jėzuitams. Tą darbą jis dirbo šešerius sunkius metus, šalį valdant karinei diktatūrai.
J.M.Bergoglio stengėsi, kad jėzuitai neprisijungtų prie išlaisvinimo teologijos judėjimo, kuris daug žemyno katalikų kunigų įtraukė į politinę veiklą, opozicinę dešiniųjų vyriausybėms.
Jo buvęs atstovas Guillermo Marco prisiminė, kad jis išleido paprastą įsakymą: "Išlaikykite Jėzaus draugijos nepolitiškumą".
Vis dėl to jis kartas nuo karto susiremdavo su pasaulietine valdžia.
"Gyvename skandalingoje skurdo ir ligų situacijoje ir visa veda prie teisingumo trūkumo", - kartą pareiškė jis valdant velioniui prezidentui Nestorui Kirchneriui, dabartinės prezidentės Cristinos Kirchner vyrui.
Po Nestoro mirties 2010-aisiais J.M.Bergoglio tapo artimesnis naujajai prezidentei Kirchner, jam ypač patiko jos nepritarimas abortų legalizavimui, tačiau jis prieštaravo jos bandymams legalizuoti gėjų santuokas.
Kai Argentina 2010-aisiais tapo pirmąja Lotynų Amerikos šalimi, leidusia tuoktis tos pačios lyties asmenims, jis įtūžo.
"Nebūkime naivūs, - pareiškė jis. - Tai - ne vien politinė kova. Tai griauna Dievo planą".
J.M.Bergoglio platesnė teologinė pozicija atitinka viziją Jono Pauliaus II, kuris, kaip popiežius, nurodė vykdyti kampaniją Lotynų Amerikoje plitusiai kairiosios pakraipos išvadavimo teologijai nuslopinti.
9-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje J.M.Bergoglio Freiburge Vokietijoje baigė rašyti daktaro disertaciją, o tada grįžo ir dirbo parapijos kunigu Kordoboje.
Jo kilimas Katalikų Bažnyčios hierarchijos laiptais prasidėjo 1992 metų gegužę, kai popiežius Jonas Paulius II paskyrė jį Buenos Airių vyskupu padėjėju. 1998-aisiais jis tapo Buenos Airių arkivyskupu, o dar po trejų metų - kardinolu.
Jo reputacija tarp vyskupų sustiprėjo po to, kai jis perėmė atsakomybę parengti galutinę Bažnyčios 2001 metų spalio Sinodo ataskaitą, kurios dėl rugsėjo 11-osios teroro atakų nebegalėjo rengti Niujorko arkivyskupas Edwardas Eganas.
Didelis rašytojų Jorge Luiso Borgeso ir Fiodoro Dostojevskio specialistas J.M.Bergoglio keliasi 4 val. 30 min. ir beveik nedalyvauja socialiniame gyvenime. Ne taip, kaip daugelis argentiniečių, kurie neretai pietauja 11 val. vakaro, jis 21 valandą eina miegoti.
Tačiau J.M.Bergoglio mėgsta tokius populiarius savo šalies dalykus kaip tango ir futbolas, ir buvo nufotografuotas laikantis savo mėgstamo Buenos Airių klubo "San Lorenzo", kurį remia nuo vaikystės, mėlynų ir raudonų dryžių aprangą.
2005 metais kai kuriuose žiniasklaidos pranešimuose po Josephą Ratzingerį popiežiumi Benediktu XVI išrinkusios konklavos buvo sakoma, kad J.M.Bergoglio toje konklavoje buvo antras ir pagal gautų balsų skaičių nedaug nuo jo atsiliko.