Jo teigimu, „niekas neturi iliuzijų, kad Baltarusijai būtų leista išsirinkti provakarietišką ar prodemokratišką lyderį, [...]. Todėl net didžioji dalis opozicijos nenori Rusijai suteikti preteksto Baltarusiją paversti visiška marionete.“
Vienintele Europos diktatūra laikoma Baltarusija, neabejojama, tokia išliks ir po šių prezidento rinkimų. Kariniai maršai, eisenos – visa, kas primena sovietinius laikus, iki šiandien gyva ir tebepuoselėjama šios Rytų kaimynės. Net prezidento rinkimus ekspertai vadina užsilikusiu sovietiniu ritualu.
V. Jurkonis: rinkimų rezultatai valdžiai jau žinomi
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Vytis Jurkonis sako, kad Aliaksandro Lukašenkos bandymas uzurpuoti valdžią lėmė tai, jog rinkimų proceso iš esmės nėra – tai tik spektaklis, kur iš anksto pasiskirstoma vaidmenimis.
„Valdžia išlaiko absoliučią kontrolę. Net opozicijos kandidatai žaidžia pagal valdžios primetamas taisykles ir puikiai supranta, kad realiai skaidrių, sąžiningų rinkimų nėra. O skaičiai, kuriuos mes gausime spalio 11 dieną, Baltarusijos valdžiai jau žinomi šiandien“, – pastebi politologas.
Sekamdienį vyksiančiuose Baltarusijos prezidento rinkimuose užregistruoti vos keturi kandidatai. Be A. Lukašenkos, į rinkimus stoja du valdžios politiką palaikantys kandidatai ir viena opozicijos narė.
Pasak iš Baltarusijos pasitraukusio, Didžiojoje Britanijoje gyvenančio Vakarų Londono universiteto dėstytojo Jariko Kryvojaus, šiais metais dalis opozicijos siūlo apskritai boikotuoti rinkimus.
„Vienas iš provyriausybinių kandidatų yra Sergejus Gaidukevičius – Liberalų demokratų partijos lyderis. Jis visuomet buvo A. Lukašenkos partneris ir niekada jam nėra išsakęs jokios kritikos. Valdžiai jo kandidatūros reikia vien tam, kad rinkimuose būtų bent du kandidatai – jis ir A. Lukašenka. Įdomu, kad S. Gaidukevičius į prezidentus kandidatuoja jau trečią kartą, taigi jis beveik visuomet iškelia savo kandidatūrą, taip siekdamas sukurti iliuziją, kad rinkimai yra realūs“, – sako J. Kryvojus.
Kitas provyriausybinis kandidatas, pasak Vakarų Londono universiteto dėstytojo, – Nikolajus Ulakovičius, kuris yra Baltarusijos kazachų atstovas.
„Baltarusijoje, kitaip nei Ukrainoje ar Rusijoje, nėra daug kazachų, tad ir N. Ulakovičiaus politinės pažiūros labai prorusiškos. Opozicijos kandidatė – Tatjana Karatkevič. Ji remiama judėjimo „Sakyk tiesą“. Tačiau reikėtų pastebėti, kad dėl T. Karatkevič kandidatūros opozicija labai susiskaldžiusi.
Opozicija neturi vieningai palaikomo kandidato ir apskritai dalis opozicijos atstovų teigia, kad reikėtų boikotuoti rinkimus, kad nereikėtų kelti kandidatūrų, nes taip yra pateisinamas rinkimų teisėtumas“, – teigia J. Kryvojus.
T. Karatkevič – netikra opozicijos atstovė?
Būtent opozicijos atstove laikomos T. Karatkevič kandidatūra sulaukė daugiausiai dėmesio. 38 metų T. Karatkevič yra pirmoji moteris, registruota kandidate į šalies vadovus. Tiesa, tik 16 procentų apklaustų baltarusių mano, kad šaliai tinkamai gali vadovauti moteris.
Nors jos kandidatūrą palaikė viena pagrindinių opozicinių partijų – koalicija „Liaudies referendumas“, pasak Vilniuje veikiančio Politikos mokslų instituto „Politinė sfera“ direktoriaus Andrejaus Kazakevičiaus, dalis Baltarusijos opozicijos tvirtina, kad T. Karatkevič – A. Lukašenkos politinio žaidimo dalis.
„T. Karatkevič yra nauja figūra politikos arenoje. Problema ta, kad ji atstovauja tik daliai opozicinių jėgų Baltarusijoje. Daugelis opozicijos lyderių ir organizacijų jos neparėmė. Daugelis opozicijos narių T. Karatkevič laiko netikra opozicijos atstove, o labiau A. Lukašenkos politinio žaidimo dalimi.
Sunku pasakyti, ar tai tiesa, bet daugelis mano, kad yra būtent taip – kad tokiu būdu siekiama išsaugoti A. Lukašenkos politinę galią ir parodyti, kad jis atviras opozicijai. T. Karatkevič turi dalies baltarusių palaikymą, tačiau šis palaikymas nėra dėl politinių T. Karatkevič pažiūrų. Sakyčiau, kad tai daugiau emocinis palaikymas, daugiau siejamas su kritišku požiūriu į A. Lukašenkos valdžią“, – svarsto A. Kazakevičius.
Ekspertai pastebi, kad, kitaip nei ankstesniais metais, Baltarusijos opozicija rinkimų kampanijai beveik negavo paramos iš Vakarų. Spėjama, kad daugelis institucijų, atsižvelgdamos į geopolitinę situaciją, pasirinko neaštrinti padėties Baltarusijoje.
Atrodo, kad europietiškas vertybes į ramesnį gyvenimą pasirinko išmainyti ir dalis baltarusių – nepriklausomų apklausų duomenimis, palyginti su praėjusiais metais, už europietiškas vertybes pasisakančių baltarusių skaičius sumažėjo beveik dvigubai.
Nuotaikos, lyginant su 2010-aisiais, visai kitokios
J. Kryvojus sako, kad, lyginant su 2010-ųjų metų rinkimais, šių metų rinkimų išvakarėse gyventojų ir opozicijos nuotaikos visai kitokios.
„Per paskutinius rinkimus nebuvo Ukrainos krizės, apskritai geopolitinis kontekstas buvo kiek kitoks. Anksčiau tikrai nemažai žmonių galvojo, kad galime kažkuo kitu pakeisti A. Lukašenką ir taip Baltarusija eitų demokratijos link, tačiau šiandien kone visiems Baltarusijoje, įskaitant ir valdžią bei opoziciją, aišku, kad bet koks Baltarusijos postūmis demokratijos link automatiškai reikštų Rusijos reakciją.
Niekas neturi iliuzijų, kad Baltarusijai būtų leista išsirinkti provakarietišką ar prodemokratišką lyderį, o Rusija tokį veiksmą toleruotų. Todėl net didžioji dalis opozicijos nenori Rusijai suteikti preteksto Baltarusiją paversti visiška marionete“, – tvirtina J. Kryvojus.
Prieš 2010-ųjų prezidento rinkimus Baltarusijoje, ekspertų teigimu, Vakarai laukė pokyčių. A. Lukašenkos pastangos švelninti santykius su Europos Sąjunga buvo priimtos kaip ženklas, kad A. Lukašenka pasirengęs imtis liberalesnių reformų.
Tačiau rinkimų rezultatai – triuškinama A. Lukašenkos pergalė prieš kitus aštuonis opozicijos kandidatus privertė nusivilti. Paskelbus rezultatus, Minske kilo protestai. Specialiosios pajėgos panaudojo jėgą ir išvaikė tūkstantinę minią. Buvo suimta maždaug 600 žmonių, tarp jų – keturi opozicijos kandidatai.
Nors šiandien režimas neatrodo toks griežtas, kaip prieš penkerius metus, pasak politologo V. Jurkonio, esminių pokyčių nematyti.
„Didžiąja dalimi, išskyrus tam tikrus režimo retorikos niuansus, tai suimamus, tai paleidžiamus politinius kalinius, didelių permainų nėra. Galėtume sakyti, kad šiuo metu beveik nėra politinių kalinių Baltarusijoje. Tai, sakytume, yra šioks toks progresas. Bet pagal visus indeksus, bendras vaizdas neleidžia kalbėti apie jokį progresą laisvės ir demokratijos srityje“, – teigia V. Jurkonis.
A.Lukašenka į valdžią atėjo 1994-aisiais, kai tuomet demokratiniuose rinkimuose surinko 80 proc. rinkėjų balsų. Tapęs prezidentu jis ėmė siaurinti parlamento galias, išplėtė prezidento valdžią ir galiausiai nusprendė neberiboti valstybės vadovo kadencijų.
Tad, jei šį kartą, o tuo neabejojama, A. Lukašenka bus perrinktas Baltarusijos prezidentu, jis šaliai vadovaus penktą kadenciją iš eilės. Nors atvirai kalbama apie tai, kad Baltarusijoje veikia A. Lukašenkos diktatūra, pats ilgametis šalies lyderis į tokias kalbas dėmesio nekreipia ir atšauna, kad geriau būti diktatoriumi negu gėjumi.
A. Lukašenką draudžiama fotografuoti iš nugaros
Nei homoseksualų, nei žiniasklaidos teisės Baltarusijoje praktiškai neegzistuoja. Čia vis dar galioja ir mirties bausmė. Vieša paslaptis ir tai, kad žiniasklaidai draudžiama filmuoti ar fotografuoti diktatorių iš nugaros, mat jis nenori rodyti savo plikės.
Apžvalgininkai pastebi, kad A. Lukašenka, kaip nemažai kitų diktatorių, baiminasi sąmokslo prieš jį, todėl kas 2–3 metus keičia saugumo tarnybų vadovus, vyriausybės narius ir kitus potencialus sąmokslo kūrėjus. Kaip tikras diktatorius A. Lukašenka tarptautinei bendruomenei demonstruoja ir savo įpėdinį – 11-metį Nikolajų, kuris, kalbama, yra nesantuokinis prezidento ir jo buvusios asmeninės gydytojos sūnus.
Būtent Nikolajų, savo mylimiausią iš trijų sūnų, A. Lukašenka pasiima į valstybinius vizitus. Kalbama, kad taip keldamas žiniasklaidos diskusijas apie jo sūnų A. Lukašenka bando atitraukti žiniasklaidos dėmesį ir nuo šalies problemų. Viena jų – vis gilėjanti ekonomikos krizė, kuri neretai pavadinama didžiausia nuo 1990-ųjų. Sušlubavus Rusijos ekonomikai, Baltarusija, kuri paprastai sulaukia didžiulės Maskvos paramos ir pigaus dujų tiekimo, pajuto ekonominius sunkumus. Be to, ir Kremliaus politika Baltarusijos atžvilgiu sugriežtėjo.
Pasak politologo J. Kryvojaus, Rusija labiau pradėjo spausti Baltarusiją ir stengtis plėsti savo įtaką šalyje.
„Rusijos įtaka Baltarusijai labai pastebima. Ne tik Baltarusijos ekonomika artimai susijusi su Rusija, bet ir žiniasklaidos erdvė yra praktiškai kontroliuojama Rusijos. Baltarusiai turi priėjimą prie Rusijos televizijos, naujienų laidų, ir tie kanalai transliuoja agresyvią antivakarietišką, antiamerikietišką propagandą. Tai daro įtaką viešajai nuomonei šalyje.
Rusijos įtaka Baltarusijai auga. Pavyzdžiui, V. Putinas spaudžia Baltarusiją leisti įkurti Rusijos pajėgų oro bazę. Rusija turi mažų karinių objektų Baltarusijoje, tačiau, jei oro bazė bus atidaryta, tai būtų didelis Baltarusijos suvereniteto praradimas“, – įsitikinęs šiuo metu Didžiojoje Britanijoje gyvenantis Baltarusijos politologas J. Kryvojus.
Bus priverstas nusileisti dėl oro bazės
Šią savaitę A. Lukašenka pareiškė, kad jo šaliai oro bazės nereikia ir tai Vakarų ekspertai įvertino kaip stiprų atkirtį V. Putinui. Vis dėlto, pasak A. Kazakevičiaus, greičiausiai Baltarusijos prezidentas bus priverstas nusileisti.
„Tai yra dalis Rusijos politinio žaidimo regione. Rusija spaudžia Baltarusijos valdžią atidaryti tokią bazę tam, kad galėtų parodyti savo galią regionui. Tai ne tik svarbi žinia Europai, tai taip pat papildoma įtakos ir kontrolės priemonė Baltarusijai. Manau, kad A. Lukašenka bus priverstas atidaryti šią oro bazę, tačiau jis bandys derėtis, galbūt mainais į tai Rusijos bus paprašyta padidinti finansavimą Baltarusijai“, – mano A. Kazakevičius.
Jo teigimu, A. Lukašenka banko ieškoti balanso tarp Rytų ir Vakarų, o tiksliau – jis yra verčiamas tą daryti: „Savo karjeros pradžioje A. Lukašenka pasirinko prorusišką orientaciją. Bet vėliau suprato, kad Rusija kelia grėsmę jo paties valdžiai. Taigi paskutinius 10 metų A. Lukašenkos užsienio politiką būtų galima vadinti balansavimo politika tarp Rusijos ir Vakarų. Baltarusijos elitas negali priimti visų europietiškų vertybių ir politinių taisyklių, tačiau tuo pačiu metu Baltarusija negali pritarti Rusijos dominavimui, todėl bandoma pasitelkti balanso galią.“
Tuo metu politologas Vytis Jurkonis sako manąs, kad balansavimas tėra labai populiari klišė. „Žinoma, balansavimas yra, bet jei pasižiūrėtume realiai į tai, kur šiuo metu Baltarusija yra, kas jai daro įtaką, man atrodo, daug klausimų apie balansavimą neliktų. Baltarusija buvo, yra ir artimiausiu metu tikriausiai išliks Kremliaus sąjungininke, ypač su A. Lukašenka priešakyje. Realiai ji vis labiau artėja prie Rusijos ir prie Kremliaus valdymo schemų“, – tvirtina V. Jurkonis.
Jau dabar aišku, kad sekmadienį vyksiantys Baltarusijos prezidento rinkimai didelių pokyčių šalyje neatneš. Ir, kaip sako nemažai apžvalgininkų, didelė dalis rinkėjų balsuos ne už A. Lukašenką, bet už jo buvimo garantuojamą stabilumą ir saugumą šalyje.
