R. T. Erdogano ir armijos santykiai neretai būdavo įtempti, bet jis gali dėkoti aukščiausio rango vadams, taip pat savo šalininkams liaudyje, kurie žaibiškai mobilizavosi ir padėjo užgniaužti besivystantį perversmą.
Turkija suėmė 103 generolus ir admirolus, taip pat per 2,8 tūkst. karių, kaltinamų prisidėjusių prie penktadienį surengto mėginimo užgrobti valdžią, bet dauguma aukščiausio rango kariuomenės veikėjų liko ištikimi R. T. Erdoganui.
Tarp jų buvo kariuomenės generalinio štabo viršininkas generolas Hulusi Akaras, kuris buvo paimtas perversmininkų įkaitu.
„Valstybės perversmas buvo sužlugdytas dėl aljanso tarp Erdogano ir sekuliariosios armijos dalies“, – sakė Stambulo politikos centro direktorius Fuatas Keymanas.
„Armijos vadas atsisakė pasirašyti“
R. T. Erdoganas stengėsi gerinti savo ryšius su ginkluotosiomis pajėgomis po to, kai susipyko su savo buvusiu sąjungininku Fethullah Gulenu – islamo pamokslininku, dabar gyvenančiu Jungtinėse Valstijose, kurį Turkijos lyderis kaltina pastangomis jį nuversti.
Ironiška, kad R. T. Erdoganas, atėjęs į valdžią 2003-aisiais, buvo susivienijęs su F. Gulenu, kad suvaldytų kariškius, laikytus pagrindine grėsme jo islamiškai konservatyviajai vyriausybei.
Ginkluotosios pajėgos laikomos tradiciškai ištikimomis sekuliariai Turkijos valstybei, įkurtai 1923 metais Mustafos Kemalio Ataturko, ir pasiruošusiomis imtis veiksmų, kai šios daugiausiai musulmoniškos šalies vyriausybėje įsigali religinės tendencijos.
Armija vadovavo sėkmingiems perversmams 1960, 1971 ir 1980 metais, taip pat buvo kaltinama dėl 1997 metų įvykių, kai islamiškų pažiūrų premjeras Necmettinas Erbakanas, R. T. Erdogano politinis mentorius, buvo nuverstas nepraliejant kraujo.
Vis dėlto kai pučininkai pamėgino nuversti R. T .Erdoganą, dešimtys aukšto rango kariškių, tarp jų generolų, skubiai susisiekė su televizijos kanalais ir pasmerkė tą žingsnį.
Per šį perversmą H. Akaras buvo laikomas įkaitu 20 valandų. Nors jam į galvą buvo įremtas pistoletas, štabo viršininkas atsisakė pasirašyti deklaraciją, skelbiančią, kad sukilėlių lyderiai perėmė valdžią, sakoma komentaruose, kuriuos paskelbė televizija NTV.
Jis buvo giriamas kaip nacionalini didvyris įstatymų leidėjų, kai atvyko į parlamento nepaprastąjį posėdį, surengtą žlugus perversmui.
„Vedybos iš išskaičiavimo“
Analitikai sako, kad R. T. Erdogano ir kariuomenės suartėjimą lėmė dvi priežastys: priešiškumas F. Gulenui ir atsinaujinęs konfliktas su kurdais šalies pietryčiuose.
Kurdų sukilėlių atakos prieš turkų saugumo pajėgas suintensyvėjo ir vykdavo beveik kasdien po to, kai pernai liepą žlugo paliaubos, trukusios pustrečių metų.
Paryžiaus politinių studijų instituto („Sciences Po“) profesoriaus Jeano Marcou nuomone, naujasis ryšys tarp valstybės vadovo ir armijos yra „santuoka iš išskaičiavimo“.
Šis aljansas buvo pademonstruotas balandį, kai Turkijos aukščiausiasis teismas panaikino nuosprendžius dešimtims aukšto rango karininkų, kaltintų rezgus planus nuversti vyriausybę.
Turkijos pareigūnai sako, kad perversmą inicijavo F. Gulenas, kuris turi didžiulę įtaką dėl savo ryšių su žiniasklaida, teismais ir policija.
Dimisijos generolas Ilkeras Basbugas buvęs generalinio štabo viršininkas, nuteistas kalėti iki gyvos galvos pagal ankstesnį nuosprendį, sekmadienį pasmerkė „pučininkų veiksmus“ ir išreiškė viltį, kad po šių įvykių armija taps tvirtesnė.
„Triuškinamas smūgis armijai“
Vis dėlto penktadienio įvykiai veikiau suteikė R. T. Erdoganui dingstį dar labiau apkarpyti ginkluotųjų pajėgų politines ambicijas.
Kariuomenė dabar gali prarasti politinės veikėjos vaidmenį ir tapti labiau tradicine ginkluota jėga, sako J. Marcou.
Tuo tarpu R. T. Erdoganas gali sustiprinti policijos, kurie masiškai pasipriešinimo perversmininkams, vaidmenį, kuris jau anksčiau buvo didinamas.
„Vaizdo įrašai, kuriuose matoma, kaip uniformuotieji atakuoja civilius, yra triuškinamas smūgis armijai, kuriai dabar reikės labai stengtis, kad atkurtų savo reputaciją“, – pažymėjo F. Keymanas.
Kadangi palaikė R. T. Erdoganą, kariuomenė gali pabrėžti esanti „ne vien sekuliarumo, bet ir demokratijos sergėtoja“, pridūrė jis.
Bet kokios sankcijos ginkluotosioms pajėgoms, kurios kaunasi tiek su kurdų sukilėliais pietryčiuose, tiek bombarduoja „Islamo valstybės“ (IS) džihadistus Sirijoje, gali padaryti didelį poveikį, ir ne tik Turkijoje.
Prancūzijos užsienio reikalų ministras Jeanas-Marcas Ayrault sekmadienį iškėlė klausimą dėl Turkijos „patikimumo“ kovoje su „Islamo valstybe“, reaguodamas į mėginimą įvykdytų perversmą.