Principinis argumentas, kurį pateikė pats Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, yra tas, kad Maskva siekia „pariteto“, tai reiškia, kad JAV diplomatinio ir techninio personalo, įdarbinto Rusijoje, skaičius turėtų būti toks pat, kaip ir Rusijos personalo, dirbančio JAV.
Pasak straipsnio autoriaus, visai nesvarbu, kaip JAV prezidentas Donaldas Trumpas atsakys į šį santykių pablogėjimą – šis Maskvos žingsnis atveria auksinę galimybę Europai.
Dešimtmečiais Europos valstybės vargo su neproporcingai didelėmis Rusijos diplomatinėmis misijomis jų sostinėse. Ir kol niekas net negalvoja nutraukti diplomatinius santykius su Maskva (t.y., uždaryti visas ambasadas ir konsulatus), Putino Rusija perėjo į plataus masto puolimą prieš Vakarų valstybes.
Ji bando kištis į suverenius rinkimus, pavyzdžiui, JAV ir Prancūzijoje; ji norėtų nušalinti vyriausybes, pavyzdžiui, kaip manoma, bandė padaryti Juodkalnijoje; Baltijos šalys bijo būti destabilizuotos; Rusija nori trukdyti demokratijoms kurdama didžiulius propagandos srautus ir remdama ekstremistus. Turint omenyje dar ir trijų jos kaimyninių valstybių teritorijų okupaciją ir kontrolę, Kremlius šiandien kelia vieną didžiausių grėsmių Vakarų demokratijoms, rašo J. Janda.
Kol Vakarų šalys turi išlaikyti teisėtus diplomatinius, ekonominius, konsulinius ir kultūrinius santykius su Rusija, Kremliaus ambasados ir konsulatai dažnai tarnauja kaip priešiškos žvalgybinės veiklos lizdai. Dažnai Kremliaus pasiuntiniai Europos šalyse nepraneša apie savo žvalgybos žmones, kas laikoma priešišku veiksmu.
Maždaug vienas trečdalis oficialių Rusijos diplomatijos atstovų Švedijoje, manoma, atlieka nešvarius darbelius, o šios šalies žvalgybos agentūra viešai rusų šnipų skaičių pavadino didžiausia žvalgybos grėsme.
Auksinė galimybė – tiesiai po nosimi
Nors susirūpinusios Europos sostinės supranta priešiškų rusų žvalgybos veiksmų grėsmę, jų rankos dažnai yra surištos dėl to, kas diplomatijos žargone vadinama „abipusiškumu“.
Nepaisant to fakto, kad Rusijos diplomatinės atstovybės dažnai yra gerokai didesnės Europos šalyse nei šių šalių atstovybės Rusijoje, Maskva atskiras Europos šalis atgraso nuo veiksmų tiesiog pareikšdama: jeigu išsiųsite 10 mūsų žmonių, mes išsiųsime namo 10 jūsų žmonių. Tai praktiškai reiškia, kad jeigu Kremlius turi 140 diplomatų ir administracijos darbuotojų, akredituotų Čekijos Respublikoje, kai čekų diplomatija turi vos 65 darbuotojus Rusijoje, Praha negali labai spausti Maskvos, kad neprarastų savo galimybės dirbti Rusijoje.
Jeigu V. Putinas nori „pariteto“, tai reiškia, kad jis turėtų sumažinti savo personalo dalį, pavyzdžiui, iki 65 darbuotojų. Tačiau yra pakankamai aišku, kad to nebus, nes 10,6 mln. gyventojų turinti Čekija neturi tiek diplomatinės ir politinės jėgos, kad galėtų pasipriešinti Rusijai savarankiškai.
Taigi, pasak straipsnio autoriaus, tai ir yra visas bendrų vertybių jungiamos sąjungos grožis. Kitos Europos šalys, daugiausiai NATO rytinėse ribose, visos turi ilgalaikį galvos skausmą toleruojant potencialias Rusijos šnipinėjimo tvirtoves jų žemėje. Jos gali stiprinti kontržvalgybą, bet negali įsivelti į didelio masto „akis už akį, dantis už dantį“ žaidimą su perspektyva prarasti savo ambasadas Rusijoje.
Bet po to, kai V. Putino ratas nusprendė atleisti maždaug du trečdalius JAV diplomatinių atstovybių darbuotojų, rankos buvo atrištos. Dabar šalių sąjungininkių ministrai, kovojantys su ta pačia problema, turėtų tartis dėl bendrų veiksmų.
Jeigu bent penkios ar septynios NATO šalys norėtų pasinaudoti šia puikia galimybe, bendrai reikalaudamos „pariteto“ principo diplomatiniuose skaičiuose, Maskvai būtų sunku nubausti jas visas atskirai.
V. Putinas diplomatine prasme būtų įspęstas į kampą ir turėtų sumažinti kai kurias savo diplomatines misijas Europoje. Kad ir koks būtų galutinis skaičius, Europos sąjungininkai gali tik laimėti būdami drąsūs ir palaikydami savo draugus amerikiečius.
Kalbant apie praktinius privalumus, tokius kaip kai kurių Kremliaus šnipų tinklų išardymas savo šalyse, yra dar vienas didelis tokio kolektyvinio žingsnio politinis pliusas.
Prezidentas Donaldas Trumpas sunkiai suranda bendrą kalbą su JAV sąjungininkėmis, kurioms grasina Rusija, o dabar Rusija nusitaikė tiesiai į jį patį. Ir kol mažesnės Europos šalys yra dėkingos Amerikai už saugumą, jos turi nedaug ką pasiūlyti Vašingtonui mainais.
Šis žingsnis, galbūt ir ne toks strategiškai svarbus kaip JAV pajėgų ir tankų dislokavimas Baltijose šalyse, būtų aiškus gestas iš Rytų Europos sostinių prezidentui D. Trumpui: „mes laikomės kartu su jumis“.