Ginklų prekyba auga
Po Šaltojo karo pabaigos pasaulinė ginklų prekyba buvo trumpam aprimusi. Radikaliai pasikeitus geopolitinei situacijai, milžiniškas ginklų kiekis nebebuvo reikalingas – dar vieno pasaulinio karo grėsmė nutolo ir šalys savo biudžetus galėjo skirti kitiems reikalams. Ramybė šioje srityje ilgai netruko, maždaug nuo 1998 m. prekyba ėmė atsigauti ir nuolat augo.
SIPRI duomenimis, 2000–2007 m. tarptautinė ginklų prekybos vertė išaugo apie 40 proc. – nuo 35,7 iki 50,5 mlrd. JAV dolerių. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį, kad institutas skaičiuoja tik jau įvykdytų užsakymų vertę, o ne pasirašytų sutarčių. Naujesnių tikslių duomenų institutas nepateikia, nes Izraelis ir Didžioji Britanija – vieni didžiausių ginklų eksportuotojų – vis dar nepateikė vėlesnių metų duomenų. Skaičiuojant bendrą ginklų eksporto vertę, iškyla ir kitų sunkumų.
Pasaulyje dar nėra nusistovėjusios vienodos ginklų vertės skaičiavimo metodikos, be to, kad ir kaip keista tai atrodytų, vis dar nėra ir vienodos termino ginklas apibrėžties. Vienos šalys linkusios skaičiuoti tik „geležį“, tai yra tik fizinę daikto vertę, kitos įskaičiuoja ir konsultavimo, mokymo, techninės priežiūros bei kitas išlaidas. SIPRI skaičiai tėra oficialiai valstybių pateikiamos informacijos rinkinys, tad tikroji suma gali būti ir didesnė. Tačiau oficialūs skaičiai vis tiek nuolat auga, nors jų augimą pristabdė pasaulinė finansų krizė. Grubiais skaičiavimais, dabartinė ginklų eksporto vertė gali laikytis apie 50 mlrd. JAV dolerių, nes pasaulinė finansų krizė paveikė ir ginklų rinką.
Skaičiai skaičiais. Palyginkime: Tarptautinio prekybos centro (Pasaulinės prekybos organizacijos ir Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) įsteigta bendra organizacija) duomenimis, 2010 m. pasaulinės vaistų prekybos apyvarta siekė 443 mlrd. JAV dolerių. Palyginti su populiariausia pasaulio preke – nafta, ginklų prekybos mastas neatrodytų didelis, tačiau ginklai (kitaip nei nafta ar vaistai) turi kiek kitokį statusą. Jie žudo.
Ginklų kontrolė
Visų pirma, ginklais prekiauja tik valstybės arba su valstybės žinia. Privačios bendrovės neturi teisės savo nuožiūra bet kam parduoti ar pirkti karinės paskirties prekių ar technologijų. Taigi, dėl naftos ar aukso kainų svyravimo kaltę dar iš principo galima suversti korporacijoms, o ginklams tai netiks, nes už šiuos skaičius atsakingos tik pačios šalių vyriausybės.
Pasaulyje galioja dešimtys (jei ne šimtai) įvairių tarpvalstybinių ir tarptautinių sutarčių, teisės aktų, deklaracijų, ribojančių ir kontroliuojančių ginkluotės prekybą, tačiau nėra pasirašyta nė vieno dokumento, su kuriuo sutiktų bent jau didesnė pasaulio dalis. Tarptautiniu mastu gana aiškiai sutarta tik dėl nekonvencinių ginklų (cheminio, branduolinio, raketinio ir pan.) prekybos ir apribojimų, bet tokia ginkluotė sudaro tik kruopelę visos išleidžiamos sumos. Didžiausi klausimai kyla dėl įprastų rūšių ginkluotės, kurios paklausa didžiausia. Tai šaunamieji pėstininkų ginklai, artilerija, tankai, sraigtasparniai ir t. t.
Dar 2006 m. Jungtinių Tautų įregistruota Ginklų prekybos sutartis, turėjusi suvienodinti ginklų prekybos teisę pasaulyje, taip ir lieka neratifikuota, nes paskendo nesibaigiančių ginčų, siūlymų ir taisymų vandenyne. Iš dalies tai primena iš mirties taško nepajudančias derybas dėl bendro susitarimo mažinti atmosferos taršą (Kioto protokolas). Sutartis turi ir kitų niuansų. Pavyzdžiui, ja siūloma uždrausti parduoti ginkluotę šaliai, jei ginklai gali būti panaudoti regioniniam stabilumui, genocidui vykdyti, žmogaus teisėms pažeisti ir t. t. Kitaip sakant, ginklus galėtų įsigyti tik taikios šalys savigynai. Kalbant dar paprasčiau – toks siūlymas vertas žlugti iš principo, nes beveik sustabdytų ginklų prekybą.
Kol kas sprendimai pirkti ir parduoti ginklus daugiausia tebėra dvišalis klausimas. Į šios sutarties ratifikavimą didžiules viltis deda su ginklų prekyba kovojančios tarptautinės nevyriausybinės organizacijos, bet daugelis analitikų sutinka, kad, nepaisant visko, sutartis, jei ir bus kada pasirašyta, visų problemų neišspręs.
Stambiausi rinkos žaidėjai nesikeičia
Vykstant Šaltajam karui, daugiausia pinigų karinėms reikmėms skyrė to meto supervalstybės: JAV ir Sovietų Sąjunga. Pastarosios griūtis lėmė smarkiai sumažėjusias išlaidas kariniams reikalams visame pasaulyje, išskyrus JAV. Šiuo metu JAV išlieka didžiausią sumą kariuomenei išleidžianti valstybė. 2010 m. jos tam skyrė 687 mlrd. JAV dolerių. Antroje vietoje esanti Kinija skiria „tik“ 119 mlrd., trečioje vietoje Prancūzija – 61 mlrd. JAV dolerių.
| Eil. Nr. | Valstybė | Gynybos išlaidoms skirta suma (2010 m.), mlrd. JAV dolerių |
| 1. | JAV | 687 |
| 2. | Kinija | 114 |
| 3. | Prancūzija | 61 |
| 4. | Didžioji Britanija | 57 |
| 5. | Rusija | 52 |
| 6. | Japonija | 51 |
| 7. | Vokietija | 46 |
| 8. | Saudo Arabija | 42 |
| 9. | Italija | 38 |
| 10. | Indija | 34 |
Šaltinis – SIPRI inf.
Didžiausios ginklų eksportuotojos jau pastaruosius 20 metų taip pat tebėra Jungtinės Valstijos. SIPRI duomenimis, pernai ši šalis rinkai pateikė ginklų už 8,6 mlrd., Rusija – už 6 mlrd., Vokietija – už 2,3 mlrd. JAV dolerių. Amerikos mokslininkų federacijos 2011 m. rugsėjį JAV kongresui pateiktoje ataskaitoje rašoma, kad 2003–2010 m. jų šalis pasauliui tiekė 39 proc. viso ginklų eksporto. Išvadose rašoma, kad ateityje JAV dalis mažės, nes didėja pardavimo mastas iš Rusijos ir Kinijos.
Visas ginklų prekybos grožis tas, kad daugiausia ginklų nuperka ne pačios turtingiausios rinkos dalyvės. Per 66 proc. visų ginklų pirmiausia pasiekia besivystančias valstybes. Daugiausia ginklų pasaulyje nuperka Indija, Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Egiptas, Pakistanas, Afrikos ir Pietų Amerikos valstybės.
Kenčia skurdžiausieji
Daugiausia ginklų perkantis žemynas – Afrika. Čia ir prasideda didžiausios ginklų prekybos etinės ir moralinės problemos. Atrodytų, keista, kad regionas, kenčiantis dėl vandens, maisto, švietimo, energijos ir kitų problemų, pirmiausia renkasi pirkti ginklus. Po XX a. vidurio išsivadavimų iš europiečių kolonijinės priklausomybės Afrikos šalys paskendo didesniuose ar mažesniuose pilietiniuose karuose. Valdžios paėmimu ar išlaikymu suinteresuotos visos pusės, o tikslo dažniausiai siekiama ginkluotu būdu. Daugelyje regionų veikia viena kitai priešiškos sukilėlių gaujos. Dalies jų tikslas – net ne valdžia ar nepriklausomybė, o tik konkrečių rajonų ekonominis išnaudojimas.
Pasaulio spaudoje jau daug kartų rašyta apie vadinamuosius kruvinuosius deimantus, kai sukilėlių valdomose deimantų kasyklose vergiškomis sąlygomis dirba karo belaisviai, moterys ir vaikai, o jų produkciją mielai perka Amerikos, Azijos ir Europos deimantų perpardavėjai. Deimantai išplaunami įvairiuose aukcionuose ir biržose, o tada keliauja į juvelyrų rankas. Jungtinių Tautų teigimu, net iki trijų ketvirčių visų šiuo metu prekybos vietose esančių deimantų gali būti iškasti kruvinomis vaikų rankomis. Lygiai tokia pati situacija yra ir kai kurių retųjų metalų, naudojamų elektronikos ir aukštųjų technologijų pramonėje, rinkoje. Daugelis Vakarų vartotojų nesusimąsto, kad, pirkdami visų geidžiamus .mp3 grotuvus ar išmaniuosius telefonus, remia ir ginkluotas gaujas.
Jungtinių Tautų ir nevyriausybinės organizacijos „Control Arms“ skelbiamoje statistikoje teigiama, kad kasmet dėl ginkluotų konfliktų žūva apie 250 tūkst. civilių, dar 300 tūkst. žuvo nuo šaunamojo ginklo ne konflikto teritorijose. Dėl karų kasmet skaičiuojama 10–20 mln. karo pabėgėlių, šimtai tūkstančių vaikų įtraukiami į ginkluotąsias pajėgas ir apskritai ginklai lemia per 60 proc. visų žmogaus teisių pažeidimų pasaulyje. Visa tai sukelia virtinę kitų socialinių, etninių, ekonominių problemų, kurioms spręsti 2010 m. viso pasaulio valstybės, privatūs asmenys ir organizacijos skyrė 16 mlrd. JAV dolerių, o šią sumą išdidžiai pavadino humanitarine pagalba.
Regionų destabilizacija
Ginkluotės koncentracija tam tikrose valstybėse gali destabilizuoti ir destabilizuoja ištisų regionų politinę padėtį. Didžiulė karinė įtampa tebetvyro tarp Indijos ir Pakistano. Nors šalyse išsikerojęs skurdas ir kitos socialinės problemos, biudžetai ginkluotei įsigyti didinami. Ginkluotės varžybos veda tik prie dar didesnės konfrontacijos. Šalyse didesnę įtaką įgauna kariškiai, kurie gali pasirodyti kaip prasti politikai, taip atitolinti taikos perspektyvas ir priartinti karo grėsmę. Istorija parodė, kad ne vieną kartą ginklų kaupimas baigėsi jų panaudojimu.
JAV gana kruopščiai renkasi, kam parduoti ginklus Artimųjų Rytų regione, nes jame daug priešiškai nusiteikusių valstybių. Bet rinkos dėsniai veikia ir čia: ko negali tiekti JAV, ieškoma Rusijoje arba Kinijoje. Be to, pačios JAV niekada negali būti tikros, kad viskas nesibaigs, kaip buvo su Osama bin Ladenu. Afganistano karo metais jo organizacijai Jungtinės Valstijos tiekė didžiulį kiekį ginkluotės kovoti su Sovietų Sąjunga, bet vėliau ginklai buvo atgręžti į ginkluotės tiekėją.
Čia galima prisiminti ir Viktoro Buto istoriją. Spaudos pramintas Mirties pardavėju, jis buvo ieškomiausias ir įtakingiausias pasaulio juodosios rinkos ginklų pardavėjas. Po tarnybos Sovietų Sąjungos kariuomenėje ir Vyriausiojoje žvalgybos valdyboje (Glavnoje razvedyvatelnoje upravlenije, GRU) jis turėjo daug įtakingų ryšių visame pasaulyje. Šis žmogus bet kam, kas tik gali sumokėti, galėjo parūpinti šaunamųjų ginklų, artilerijos, netgi tankų ir aviacijos priemonių, bet vien ginklais neapsiribojo: pinigų plovimas, prekių gabenimas, įvairių produktų tiekimas (tam jį samdydavo netgi Jungtinės Tautos ir JAV vyriausybė), net prekyba šaldytuvais, gėlėmis ir šaldytomis vištomis – jokia veikla jam nebuvo svetima. 15 metų šis žmogaus dalyvavo visuose dideliuose ir mažuose pasaulio konfliktuose. Jo suėmimo orderis buvo išduotas dar 2002 m., bet tai padaryti pavyko tik 2008-aisiais, o šiemet nuteistas kalėti iki gyvos galvos JAV. Jo istorijos nepraleido ir Holivudas. 2005 m. filmas „Karo dievas“ su Nicolasu Cage’u kaip pagrindinio vaidmens atlikėju sulaukė teigiamo kritikų ir žiūrovų vertinimo.
Verta prisiminti ir nesenus Libijos pilietinio karo įvykius. Jungtinėms Tautoms paskelbus šiai šaliai ginklų embargą, joje netruko atsirasti įvairių šalių ginkluotės. Interneto portale „YouTube“ galima rasti filmuotos medžiagos ne tik apie tai, kaip sukilėliai laksto apsiginklavę amerikietiškais lengvaisiais ginklais, bet ir kaip naudoja priešlėktuvinę ar prieštankinę Kinijos, Švedijos ar Rusijos ginkluotę. Neabejojama, kad, nepaisant draudimo (kurį pačios priėmė), suinteresuotos šalys tiekė karinę paramą su Libijos diktatoriumi kovojusiems sukilėliams. Įdomu ir tai, kad pasibaigus kariniams veiksmams šalyje vis dar tebėra daugybė deramai nesaugomos karinės technikos. Nuogąstaujama, kad ginklai gali išprovokuoti kitą konfliktą arba patekti į juodąją rinką.
Tarptautinė bendrija tegali skėsčioti rankomis
Problemos mastas suvokiamas, bet mažai ką galima padaryti. Teisinėje sistemoje yra nusistovėję, kad kiekviena šalis turi teisę turėti savo kariuomenę, o jai neišvengiamai reikia ginkluotės. Pirminė tos ginkluotės paskirtis turėtų būti apsaugoti savo teritoriją ir gyventojus, bet akivaizdu, kad taip nėra. Bet kokie rimtesni siekiai apriboti, sumažinti ar uždrausti ginklų prekybą atsiduria Jungtinių Tautų darbotvarkėje. Tiek Generalinėje asamblėjoje, tiek Saugumo Taryboje yra narių, turinčių veto teisę. Neatsitiktinai tos narės yra ir vienos didžiausių ginklų tiekėjų: JAV, Rusija, Kinija, Didžioji Britanija, Prancūzija. Jos niekada nevengė pasinaudoti savo prestižine padėtimi. Veto teisę turinčios šalys jau ne kartą kaltintos tuo, kad per daug paiso tik savų interesų ir visiškai nesistengia iš esmės spręsti pasaulinių problemų. Dėl tokios gana absurdiškos vidinės Jungtinių Tautų tvarkos jau ne kartą siūlyta organizaciją paleisti ir kurti naują, bet tokiam titaniškam tikslui pasiekti turėtų atsirasti stiprus naujas pasaulinis lyderis, tačiau jo greitu metu tikėtis neverta.
Tarptautinė bendrija taip pat neturi galių imtis veiksmų prieš ginklus gaminančių bendrovių lobizmą. JAV, Rusijoje, Kinijoje ir kitose šalyse šios bendrovės turi milžinišką įtaką politiniam šalies aparatui. 2001 m. prasidėjus Afganistano, o vėliau – ir Irako karams, JAV karo pramonė buvo kaltinta jų sukėlimu ar bent jau stipriu spaudimu pradėti karą. Karas – tai garantuotas pelnas. Nuo 2001 m. JAV šiems karams jau išleido daugiau nei 1,2 trln. JAV dolerių, didelė dalis šių pinigų vienaip ar kitaip atsidūrė karo pramonininkų rankose.
Nevaldoma ir juodoji ginklų rinka – spėjama, kad ji gali siekti iki 10 mlrd. JAV dolerių per metus. V. Buto istorija iliustruoja, kaip sunku susekti pavienius prekeivius. Gali būti, kad nelegalia prekyba užsiima daugybė valstybių. Nepatvirtintais duomenimis, Baltarusija ir Pakistanas padėjo ir tebepadeda plauti pinigus įvairaus plauko diktatoriams (Muammarui al Kaddafi, Hosni Mubarakui, Basharui al-Assadui) bei teroristinėms organizacijoms (žinoma, ne už ačiū), padeda už juos įsigyti ginkluotės, neretai iš tos pačio šalies. Kitas populiarus būdas – ginklų perpardavimas. Pavyzdžiui, Baltarusija ar Pakistanas legaliai parduoda ginklų Afrikos valstybei, o iš jos ginklai nuo sienos prie sienos ar slaptai jūra gabenami trečiosioms šalims, kurioms jie ir yra skirti.
Pasaulinės finansų krizės akivaizdoje bet kokie papildomi pinigai reikalingi bet kuriai šaliai. Realpolitik principais besiremianti tarptautinė bendrija (ar bent jau didžiausi jos žaidėjai) pirmenybę teikia savo finansų sektoriui. Ginklų pramonė buvo ir bus pelninga verslo šaka. Remiantis tokiais principais, būtų tiesiog kvaila neparduoti to, ką nori ir gali kas nors pirkti. Tik ar toks trumparegiškumas kada nors pasiteisino?