Sausakimšoje teismo salėje perskaitytą verdiktą sveikinimo šūksniais sutiko aktyvistai ir Erwianos Sulistyaningsih, buvusios namų padėjėjos, kuri tapo kampanijos už darbuotojų teises šiame finansų centre „veidu“, šalininkai.

24 metų moters, kuri dirbo pas dviejų vaikų motiną Law Wan-tung ir kuri išsekusi bei kritinės būklės buvo paguldyta į ligoninę savo gimtojoje šalyje, patirtų sužeidimų nuotraukos papiktino Indoneziją ir šokiravo Honkongą.

„Ji buvo, švelniai pasakius, kalinė toje namų valdoje, – sakė teisėja Amanda Woodcock, turėdama omenyje E.Sulistyaningsih, kuri teismui tvirtino, kad buvo kankinama. – Esu tikra, kad atsakovė smurtavo, sužeidė ir grasino, kaip kaltinama“.

Law Wan-tung
„Ji (E.Sulistyaningsih) buvo visiškai izoliuota ir (tai) padeda paaiškinti, kodėl šis smurtavimas galėjo tęstis taip ilgai be jos reakcijos ar kieno nors žinojimo, – sakė teisėja. – Kai Erwiana išvyko iš Honkongo, ji tebuvo ankstesnės savęs šešėlis“.

44 metų Law Wan-tung, kuri nulenkė galvą, bet atrodė rami, kai buvo skelbiamas verdiktas, buvo pripažinta kalta dėl 18 iš 20 jai pateiktų kaltinimų, tarp jų – sunkaus kūno sužalojimo ir nusikalstamo bauginimo.

Du kaltinimai, dėl kurių jos kaltė nebuvo pripažinta, yra susiję su jos elgesiu kitos tarnaitės atžvilgiu. Bausmė Law Wan-tung, kuri neigė visus kaltinimus, bus paskirta vasario 27 dieną; maksimali galima bausmė yra septyneri metai kalėjimo.

Per šešias savaites trukusį teismo procesą kaltintojai tvirtino, kad Law Wan-tung „ginklais“ prieš savo tarnaites paversdavo tokius namų apyvokos daiktus kaip šluota, liniuotė ir pakaba.

E.Sulistyaningsih su iškalbingomis detalėmis pasakojo, kaip buvo kankinama, marinama badu, mušama ir žeminama, o kaltintojai sakė, kad su ja buvo elgiamasi kaip su „neapmokama verge“.

Pasak E.Sulistyaningsih, ji daug mėnesių gyveno misdama tik menkomis duonos ir ryžių porcijomis, miegodama vos po keturias valandas per parą ir taip mušama darbdavės, kad prarasdavo sąmonę.

Law Wan-tung advokatai kaltino buvusią jos tarnaitę ir dar dvi namų padėjėjas „oportunizmu“ ir sakė, kad sužeidimai galėjo atsirasti per nelaimingus atsitikimus, bet A.Woodcock tuos teiginius atmetė kaip „beviltiškus ir nerealius“.