Tačiau tik Vakarų pasaulyje, kur piliečių reakcija į politinio elito finansines machinacijas – spaudimas ir nepasitenkinimas, ir kur valstybės politinio elito kritika nepriimama kaip puolimas prieš pačią valstybę. Pagal reakciją į „Panamos dokumentus“ pasaulis šią savaitę pasidalijo į dvi puses.
2015-ųjų pradžioje „Suddeutsche Zeitung“ gavo elektroninį laišką. Jo siuntėjas vienam didžiausių Vokietijos dienraščių siūlė 11,5 milijono dokumentų, neva nutekintų iš Panamos teisinių paslaugų firmos „Mossack Fonseca“. Apie siuntėją daugiau nieko ir nežinoma. Nežinoma jo tautybė, nežinia, ar tai vienas žmogus, ar žmonių grupė, ar tai kurios nors valstybės žvalgybos agentūra, ar individualus asmuo, nežinia kaip gavęs priėjimą prie archyvo firmos, tvarkiusios įtakingų pasaulio politikų ir jų artimos aplinkos pinigus.
Priešingai nei „Wikileaks“ atveju, dokumentai taip pat netapo viešai prieinami bet kuriam iš mūsų. „Suddeutsche Zeitung“ veikiausiai dėl per didelės apimties juos perdavė Tarptautiniam Tiriamosios žurnalistikos konsorciumui, nepelno organizacijai, įkurtai Jungtinėse Valstijose ir išlaikomai daugybės privačių fondų ir rėmėjų bei vienijančio žurnalistus iš viso pasaulio – nuo „Novaja Gazeta“ Maskvoje iki „La Nacion“ Argentinoje.
400 žurnalistų iš 80 valstybių „Mossack Fonseca“ dokumentus tyrė metus. Ir nors konsorciumas paviešino tik vos 150 pirminių šaltinių aiškindamas, kad jie nėra visuomenės interesas, kadangi ten – privataus „Mossack Fonseca“ klientų gyvenimo detalės, tų pačių klientų finansinio gyvenimo viražai šios savaitės pradžioje tapo viso pasaulio žiniasklaidos dėmesio centru.
Beveik visas vienas populiariausių Rusijos laikraščių „Komsomolskaya pravda“ pirmadienio rytą pasakojo apie medeliais apsodintą „Sadovoje kolco“ – vieną svarbiausių Maskvos gatvių. Užtat Vakarų šalyse nuo darbo savaitės pradžios virė tikra audra, o pirmąjį iš savo kėdės atsistoti „Panamos dokumentai“ privertė Islandijos premjerą, kuomet paaiškėjo, kad dar prieš Islandijos ekonominę krizę Sigmunduras Davidas Gunlaugssonas kartu su žmona kelis milijonus dolerių, paveldėtų iš žmonos tėvo – turtingo Islandijos verslininko, paslėpė nuo mokesčių pirkdami kompaniją Britų mergelių salose.
Norėdamas paslėpti, kad disponuoja tokiu turtu, sau priklausančias pusę kompanijos akcijų pardavė žmonai už dolerį, o savo pajamų deklaracijoje, kurią turėjo užpildyti prieš rinkimus į parlamentą 2009 metais, šio turto nepaminėjo. Prie seniausio pasaulyje parlamento susirinkę 10 000 islandų – didžiausia protestuotojų minia šalies istorijoje – pasiekė savo ir antradienio vakarą susikompromitavęs politikas pasitraukė iš premjero posto, nors jo centro dešinė partija ir mėtėsi, sakydama, kad gal čia tik laikinas nusišalinimas.
Poreikį teisintis pajuto ir Britanijos premjeras, paaiškėjus, kad jo velionio tėvo investicinis fondas, registruotas Bahamuose, tris dešimtmečius nemokėjo mokesčių Britanijai, nors tvarkė jos piliečių pinigus. Ketvirtadienį premjeras prisipažino su žmona turėjęs fondo akcijų, bet pardavęs jas prieš tapdamas premjeru 2010 metais.
Ir nors pats Davidas Cameronas viską padarė pagal Britanijos įstatymus, o už tėvų kaltę paprastai atsakyti nereikia, vien pats faktas, kad jo šeima galėjo pasinaudoti tėvo neskaidriai sukauptu turtu, privertė Didžiosios Britanijos premjerą prisiimti asmeninę atsakomybę ir įspėti britus, kad šešėlį faktai meta ne ant abstrakčios „valdžios“, bet tik ant jo asmens.
Europos Rytuose teisinosi Ukrainos prezidentas Petro Porošenka, paaiškėjus, kad jo turtas į ofšorinę kompaniją keliavo kaip tik tuo metu, kai neaprūpinti Ukrainos kariai desperatiškai gynėsi Ilovaisko apsuptyje. P. Porošenkai teigiant, kad viskas buvo padaryta skaidriai ir nelaužant šalies įstatymų, šalies fiskalinė tarnyba ėmėsi tyrimo.
Tačiau kitur politinio elito reakcija buvo priešinga – vietoj pasiteisinimų ar gėdingo pasitraukimo – kontrpuolimas, pašaipa arba tiesiog tyla. Kaip Kinijoje, kurios piliečiai sudaro net 30 procentų „Mossack Fonseca“ klientų, o ofšorinėmis kompanijomis naudojosi raudonosios aristokratijos giminės – prezidento Xi Jinpingo svainis, vieno politbiuro nario žentas, kito anūkė.
Ir nors Konfucijus pasakytų, kad bet kokia kelionė prasideda nuo pirmojo žingsnio, pirmasis žingsnis, kurį padarė Kinija, pasklidus su ja susijusiems „Panamos dokumentų“ atradimams – blokuoti bet kokią prieigą prieš jų internete.
Paskaityti apie buvusio Irano prezidento Mahmoudp Ahmadinejado pastangas išvengti JAV sankcijų registruojant valstybinę naftos kompaniją mokesčių rojuje ir faktą, kad kompanija priklauso asmeniškai prezidentui, o ne valstybei, iraniečiai taip pat galėjo sužinoti nebent iš BBC tarnybos persų kalba, o Azerbaidžane visą eterį užėmė kovos su Kalnų Karabachu, nors „Panamos popieriai“ skelbė apie visą ofšorinę paslėptų turtų imperiją, sukurtą prezidento Alijevo šeimos.
„Kokia Panama?“ pusę savaitės buvo neaišku ir Maskvoje. Trečiadienio rytą to klausęs plakatas vakare jau buvo dingęs.
Bet kitą dieną, kol netoli Rusijos sostinės ką tik sukurta 400 000 žmonių nacionalinė gvardija treniravosi malšinti protestus, kuriuose persirengę pareigūnai nešė plakatus su užrašais „Grąžinkit mūsų pinigus“ arba „Šalin korupciją“, šalies prezidentas Vladimiras Putinas Sankt Peterburge didžiavosi savo dukros krikšto tėvu, violončelininku Sergejumi Rolduginu, per kurio, paprasto muzikanto, ofšorinių firmų sąskaitas, pagal „Panamos popierius“, keliavo bent pora milijardų dolerių.
Tik, anot V. Putino, tokie kaltinimai – tiesiog bandymas palaužti rusų tautos vienybę su savo valdžia, ir jei S. Rolduginas ką ir uždirbo, už beveik visus pinigus prisipirko instrumentų, parvežė juos atgal į Rusiją ir perdavė valstybinėms įstaigoms.