Pastaruoju metu jaunąjį Šiaurės Korėjos lyderį Kim Jong Uną (Kim Čen Uną) Kinijoje visi jau pamiršo.
Kim Jong Unas (Kim Čen Unas) su vaikais
© AFP/Scanpix

Pekine dabar svarbiausi asmenys negaili pagyrų Baltarusijos prezidentui Aleksandrui Lukašenkai, kurį kadaise Condoleezza Rice pavadino „paskutiniuoju Europos diktatoriumi“, rašo thedailybeast.com.

Prieš du dešimtmečius Baltarusija gyveno viltimi ir nerimu. Miškinga ir išėjimo į jūrą neturinti lygumų šalis tarp Lenkijos, Ukrainos ir Rusijos niekada nepažino tikro nacionalinio savarankiškumo. Dabartinės Baltarusijos teritoriją apibrėžusi Sovietų Sąjunga buvo žlugusi. Tai, kas atrodė tarsi istorijos pabaiga džiūgaujantiems įvykių stebėtojams Vakaruose, daugumai baltarusių buvo neperprantamos ateities pradžia.

1994 metų rinkimai buvo pirmi laisvi rinkimai Baltarusijos žmonių istorijoje, ir jie atsigręžė į žmogų vardu Aleksandras Lukašenka, kad šis vestų juos į priekį.

Per pastaruosius du dešimtmečius kiti nevaržomi rinkimai Baltarusijoje taip ir nebuvo surengti. Sostinė Minskas – nepakeliamos tuštumos paveikslas. Temstant iš milžiniškų sovietinių pastatų išeina darbuotojai ir netrukus jie dingsta tamsoje. Metro ir autobusuose spengia tyla. Bendravimą užgniaužia baimė būti stebimam.

Li Keqiang, Aleksandras Lukašenka
Li Keqiang, Aleksandras Lukašenka
© Reuters/Scanpix

Vieninteliai visuomeniniai susirinkimai, kurie neišvaikomi jėga – ilgos eilės prie valiutų keityklų. Centrinėje geležinkelio stotyje jauni žmonės, kurie galėtų būti studentai, paslapčia prisistato esantys valiutos prekiautojai ir pasiūlo 10 tūkstančių Baltarusijos rublių už vieną JAV dolerį. Jie sako norintys iš čia pasprukti, tačiau nedaugeliui tai pavyksta. Paklausti kodėl, atsako: „Nes Baltarusija yra kalėjimas“.

Du dešimtmečius A. Lukašenka vadovauja Baltarusijai laikydamasis savo didvyrio Josifo Stalino manierų. Visuomenės surinkimai uždrausti, spauda cenzūruojama, internetas stebimas, telefonai pasiklausomi, žmonių pragyvenimo šaltiniai – ir gyvenimai – priklauso nuo vengimo politikuoti. A. Lukašenka visiškai nenori atsikratyti, priešingai, netgi mėgaujasi jam C. Rice priskirtu paskutinio Europos diktatoriaus titulu. „Esu paskutinis ir vienintelis diktatorius Europoje“, - 2012 metais sakė Baltarusijos prezidentas. Jis jau paskyrė savo įpėdiniu devynerių metų sūnų Kolią.

Briuselis ir Vašingtonas negali sutvardyti A. Lukašenkos, statančio stalinistinę dinastiją pačioje Europos širdyje. Iš pradžių Vakarams daryti didelio spaudimo A. Lukašenkai neleido idėja, kad Baltarusija priklauso „Rusijos įtakos sferai“. Tačiau tai visada buvo perdėta. Baltarusija pasikliovė Rusija, kad nenuskęstų jos paskolomis maitinama ekonomika, nepaisant viso to, Maskva nesugebėjo įtikinti Baltarusijos prezidento pripažinti Vladimiro Putino prižiūrimo Abchazijos ir Pietų Osetijos suvereniteto.

Jo nepastovus elgesys su Rusijos naftotiekiu paskatino Maskvą ieškoti alternatyvių tiekimo maršrutų. Dabar, suvokdamas savo mažėjantį naudingumą V. Putinui ir norėdamas deklaruoti savo nepriklausomybę nuo Rusijos, A. Lukašenka rado naują globėją – Kiniją.

Draugystė su Pekinu A. Lukašenkai davė nemažai naudos. 2002 ir 2007 metais jis padarė nedidelių nuolaidų, kad išvengtų Vakarų sankcijų. Bet kai Vašingtonas 2011 metais, po žiauriai nuslopinto masinio sukilimo prieš jo valdymą, įvedė naujas sankcijas, Baltarusijos prezidentas sutriko neilgam. Po kelių savaičių Kinija užpildė tą tuštumą, pasiūlydama ne tik milijardą dolerių, bet ir „visišką paramą [A. Lukašenkos] pozicijai vidaus ir tarptautiniais klausimais. Prieš keletą savaičių šalių santykiai buvo gilinami toliau – Kinijos prezidentas Xi Jinpingas įteikė šalyje apsilankiusiam Baltarusijos premjerui prestižinį „Draugystės apdovanojimą“. A. Lukašenka, savo ruožtu, pažadėjo Kinijai „atramos punktą Europoje“.

Nepaisant Kinijos pinigų antplūdžio į A. Lukašenkos iždą, paprastų baltarusių gyvenimas ir toliau lieka niūrus. Minsko centre stovinti Raudonoji bažnyčia, kadaise buvusi Baltarusijos tautos simboliu, dabar yra gedulo vieta. Kiekvieną vakarą aplinkui bažnyčios kieme stovinčią impozantišką bronzinę Arkangelo Mykolo – jis yra Baltarusijos globėjas – statulą susirenka šeimos prisiminti draugų, brolių ir seserų, tėvų ir vaikų, kurių jie neteko. Jie buvo nužudyti, įkalinti ar „dingo“ dėl to, kad drįso pasipriešinti A. Lukašenkos režimui.

Prieš trejus metus prie Raudonosios bažnyčios žurnalistai sutiko ir jauną aktyvistę Svetlaną Gorohovik. Jos vyras Minsko kalėjime atlieka penkerių metų kalėjimo bausmę. Jis buvo nuteistas už tai, kad dalyvavo gruodžio 19 dienos demonstracijoje. Ta diena buvo neeilinė tūkstančiams baltarusių, 2010 metais užėmusių Minsko Nepriklausomybės aikštę. Tada jie reikalavo antro rinkimų turo, mat A. Lukašenka pasiskelbė gavęs absoliučią daugumą balsų ir esąs išrinktas ketvirtai kadencijai.

A. Lukašenka tikėjosi, kad stingdantis gruodžio šaltis užkirs kelią protestams. Bet taip nenutiko. Keliai ir gatvės, vedančios link Nepriklausomybės aikštės, prisipildė tūkstančiais baltarusių, padrąsintų kaimyninės Ukrainos Oranžinės revoliucijos. Tai atrodė tarsi sukilimo pradžia. A. Lukašenka pasiuntė valstybinę miliciją. S. Gorohovik ir jos vyras buvo tarp sužeistų protestuotojų, kuriuos milicininkai jėga išvežė į slaptus sulaikymo centrus.

Po keturių mėnesių paskubomis surengtame teismo procese S. Gorohovik vyrui buvo skirta penkių metų kalėjimo bausmė. Jo žmonai leidžiama su sutuoktiniu pakalbėti du kartus per mėnesį po septynias minutes. Kai vyrą paleis iš kalėjimo, moteriai bus beveik trisdešimt.

Nepriklausomybės aikštė, kurioje vyko gruodžio 19 dienos skerdynės, yra vos už kelių metrų nuo tos vietos, kur moteris susitiko su žurnalistais. Aikštės viduryje – Lenino statula. „Visi mes užaugome žinodami tik vieną lyderį, - sakė S. Gorohovik, kalbėdama apie kitus tą naktį suimtus protestuotojus. - Jie sako, jog turėčiau jaustis laiminga, kad neuždarė į kalėjimą. Tiesą sakant, man gėda dėl šios laisvės“.

Po Sovietų Sąjungos žlugimo Baltarusijos laikinojo parlamento pirmininkas sukritikavo prezidentinį naujosios valstybės modelį. Tuomet 1993 metais Baltarusijoje apsilankė Billas Clintonas ir parlamento nariai, susižavėję charizmatišku užsienio lyderiu, atmetė parlamento pirmininko nuomonę ir balsavo už prezidentinę sistemą.

A. Lukašenka tuo metu užėmė kovos su korupcija komiteto pirmininko pareigas ir pasinaudojo atsiradusia galimybe. Jis buvo energingas ir jaunatviškas, neturėjo dar net keturiasdešimties. Pensininkai, stebintys jį per televiziją, buvo sujaudinti iki ašarų. Ir nors jo oficialios ataskaitos nepateikė jokių stulbinančių duomenų apie korupciją, vyresnieji politikai kaip reikiant nerimavo dėl to, kad A. Lukašenka gali turėti neigiamos informacijos apie juos. Todėl jie bijojo jam pasipriešinti.

Kitais metais surengtuose rinkimuose A. Lukašenka nugalėjo. Jam prireikė dviejų metų konstitucijai pažaboti, savo galioms išplėsti ir vėl įvesti mirties bausmę, įkalinti savo oponentus ir įtvirtinti žiniasklaidos kontrolę. Jis sulaikė parlamentarų, atsisakiusių patvirtinti jo įstatymus, atlyginimus. Prezidentui trukdę teisininkai neteko savo įgaliojimų. Iki 1999 metų dingo keletas garsiausių opozicijos atstovų. O štai kabineto narys Jurijus Sivakovas pagarsėjo kaip A. Lukašenkos „mirties būrių“ vadas.

Andrejus Sanikovas
Andrejus Sanikovas
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Vis dėlto, A. Lukašenka išlaikė išorinius demokratijos ritualus – rinkimus, teismus, parlamento diskusijas. Tačiau prezidento dekretai tapo galutiniais įstatymais. Kaip vienas Baltarusijos įstatymų leidėjas tuo metu pastebėjo: „Ko mes čia sėdime? Kam mes leidžiame įstatymus?“

Vis labiau augant opozicijos gretoms, A. Lukašenka griebėsi teroro prieš tikėtinus kandidatus, dalyvavusius prezidento rinkimų kampanijoje. Iš devynių, stojusių prie Baltarusijos prezidentą 2010 metais, septyni paragavo kalėjimo duonos.

Vieną popietę žurnalistai Minske susitiko su realiausio A. Lukašenkos konkurento 2010 metų prezidento rinkimuose Andrejaus Sanikovo motina Ala. Vienas ryškiausių jaunųjų pirmojo A. Lukašenkos ministrų kabineto narių A. Sanikovas netrukus politika nusivylė ir 1996 metais pasitraukė iš vyriausybės. Jis įkūrė „Chartiją 97“ – demokratinį judėjimą, kuris rėmėsi Vaclovo Havelo „Chartija 77“.

Taip Baltarusijos politikoje atsirado internetas. A. Sanikovas suformavo jaunų kompiuterių žinovų ir kūrybingų meistrų komandą. Jį gerbė Europos politikai. A. Lukašenka atvirai niekino A. Sanikovą ir jo žmoną Iriną Chalip, tarptautinio pripažinimo sulaukusią tiriamosios žurnalistikos specialistę.

2010 metų rugsėjį, likus trims mėnesiams iki rinkimų, Minske buvo rastas negyvas A. Sanikovo atstovas spaudai ir „Chartijos 97“ bendraautoris Olegas Bebeninas. Policija šią mirtį įvardijo kaip savižudybę. Tačiau O. Bebiną gerai pažinojusi tremtyje gyvenanti Baltarusijos teatro aktyvistė Natalija Koliada atmetė oficialią versiją. Ji tikino, kad O. Bebeninas buvo ką tik grįžęs iš atostogų su žmona ir judviejų penkerių metų sūnumi, buvo užsiėmęs naujoviškų artėjančios rinkimų kampanijos modelių kūrimu. N. Koliada teigia, jog jo mirtis buvo įvardyta kaip savižudybė dar prieš oficialų skrodimą.

Jeigu O. Bebenino „savižudybe“ mėginta įspėti A. Sanikovą, toks sumanymas nepasiteisino. Jo vardas vis tiek atsirado rinkimų biuletenyje. Gruodžio 19-osios vakarą, kai jis kreipėsi į Nepriklausomybės aikštėje susirinkusią minią, A. Lukašenkos vyrai parvertė jį ant žemės ir smūgiavo į galvą bei kojas. A. Sanikovas pradėjo gausiai kraujuoti, todėl jo žmona bandė nuvežti sutuoktinį į ligoninę. Pakeliui abu jie buvo sulaikyti. Medicininės pagalbos vyras nesulaukė. Porą suėmusi Baltarusijos slaptoji policija, vis dar vadinama sovietiniu KGB vardu, bandė perimti jų trejų metukų sūnų Danilą.

Kadangi vaiko tėvams grėsė ilgi metai kalėjimo, A. Lukašenkos įsitikinimu, pačiam Danilui būtų buvę geriau augti vaikų namuose. Kilus pasauliniam nepasitenkinimui, I. Chalip buvo paleista, jai paskirtas namų areštas bei suteikta sūnaus globa. A. Sanikovui buvo skirta penkeri metai kalėjimo. Jo motina Ala nežinojo, kur laikomas sūnus. Kai 2012 metais jis buvo paleistas, paaiškėjo, jog įkalinimo metais vyras buvo kankinamas, marinamas badu ir vos nenužudytas savo kameroje. Kaip politinis pabėgėlis A. Sanikovas kažkiek laiko praleido Didžiojoje Britanijoje, tačiau netrukus persikėlė į Varšuvą, kad būtų arčiau Baltarusijos. Jo žmona ir sūnus ir toliau kaip A. Lukašenkos režimo belaisviai laikomi Baltarusijoje.

Raudonosios armijos 1919 metais užimta ir prie bolševikinės Rusijos prijungta Baltarusija kaimyninės valstybės buvo taip puikiai asimiliuota, kad žlugus Sovietų Sąjungai ir atgavus suverenitetą, daugelis jos gyventojų nebežinojo, ką reiškia būti baltarusiu. „Žmogus, kuris nesupranta, kas jis yra, - kartą aiškino politologas Alesis Ancipienka, - iš tikrųjų yra baltarusis“.

Politiškai sąmoningi baltarusiai jautė, kad siekiant pagerbti jų nepriklausomybę, būtina atgaivinti baltarusių tapatybę. Kolonijinės patirties suformuotas A. Lukašenka užsmaugė jų projektą pačioje pirminėje stadijoje.

Aleksandras Lukašenka
Aleksandras Lukašenka
© RIA/Scanpix

Esminis dabartinės Baltarusijos paradoksas – pirmoji istorijoje tikrai nepriklausoma Baltarusijos valstybė klesti naikindama baltarusių nacijos skiriamuosius bruožus. A. Lukašenka uždraudė iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų atkeliavusį Baltarusijos valstybės herbą Vytį.

Baltarusijoje privilegijuoti yra rusai, o ne 37 procentus šalies gyventojų sudarantys baltarusiai. Oficialioji istoriografija Baltarusijos šaknis aptinka sovietinėje ideologijoje. Net Nepriklausomybės diena buvo perkelta iš liepos 27-osios, kai Baltarusija paskelbė savo nepriklausomybę (šią dieną buvo išsižadėta sovietinės praeities), į liepos 3-ąją, kai Raudonoji armija išlaisvino Minską (ši diena šlovina Rusiją).

A. Lukašenkos kritikai, ypač Vakaruose, kaltina jį siekiant rusifikuoti Baltarusiją. Kartą jis netgi siekė vėl suvienyti Baltarusiją su Rusija, taip vildamasis vadovauti šiai sąjungai iki gyvenimo pabaigos. Tačiau atėjus į valdžią Vladimirui Putinui, kurio valdymo stilius tapo puikiu pavyzdžiu A. Lukašenkai, pastarasis nusprendė paversti Baltarusiją savo kelrode žvaigžde. Jo vyriausybės modelis buvo valstietiška fantazija, kurią jis sugalvojo dirbdamas sovietinėje kiaulių fermoje.

Jis įsivaizduoja save „Batka“ – tėvu – toje dramoje, kurią pats nusprendė suvaidinti. Praėjus dviem dešimtmečiams šis pastatymas tėra šnipštas. Nepaisant to, A. Lukašenkos galia tik auga.
Individualūs praradimų pasakojimai gali virsti masiniu veiksmu tik tuomet, jei jiems pavyktų susijungti į kolektyvinį pasakojimą. Kad pasipriešintų A. Lukašenkai, baltarusiai turi sugebėti daryti kažką tokio kasdieniško, kaip paprasčiausias kalbėjimasis tarpusavyje.

Po gruodžio 19 dienos įvykių opozicijai likusi politinė erdvė atsidūrė ties išnykimo riba. Baltarusijos opozicija yra įstrigusi itin sudėtingoje situacijoje – politinė pažanga įmanoma tik asmeninės aukos kaina.

Dėl šios priežasties Baltarusijos opozicija visada priklausė nuo tarptautinės paramos. Poetas disidentas Vladimiras Nekliajevas, plačiai vertinamas kaip Baltarusijos sąžinė, prieš keletą metų sakė, kad A. Lukašenką nuversti galėtų tik pražūtingos sankcijos. Tokia galimybė dėl autokratinio Kinijos sprendimo remti A. Lukašenkos tironiją šiuo metu nereali. Minint dvidešimtąsias metines, kai pirmą kartą patvirtino savo demokratinę valią, baltarusiai ir vėl yra istorijos prarasta tauta.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Gilyn į Rusiją. Vaizdas pro langą į Europą: Baltijos regionas Kremliui – tik viena jo baisios strategijos detalė (37)

Su rusų ekonomistu, žurnalistu Dmitrijumi Travinu DELFI susitiko Europos universitete Sankt...

Paėmusieji būsto paskolas viliojami galimybe sutaupyti nemenką sumą (35)

Tūkstančiai šalies gyventojų įsigydami nuosavą būstą skolinosi pinigų iš bankų....

Azija kuria savo pasaulio tvarką (87)

Pastaruoju metu daug pasakyta apie tai, kaip Donaldo Trumpo administracijos politika kertasi su tuo,...

Oftalmologė perspėja: jei nieko nekeisime, mūsų vaikai ligos neišvengs (2)

Mūsų darbas ir poilsis dažniausiai susiję su informacijos apdorojimu – analizuojame ataskaitas,...

Blogiausia prognozė išsipildė: ledo slinkimas paspartėjo (19)

Prognozuojama, kad Grenlandijos ledynai artimiausiais metais tirps sparčiau, nors pastaruoju metu...

„Alfa Romeo Stelvio“: perėja į vairuotojo pasaulį (2)

2757 metrų aukštyje Italijos kalnuose, netoli Šveicarijos, esanti perėja, kurioje – net 48-ių...

Orai: pajusime tikrą rudens alsavimą (18)

Iki pat savaitės pabaigos šalyje išsilaikys gaivūs orai , dažnai varvės dangus, įsismarkaus...

Traukinys Maskva-Vladivostokas: lietuviai juo vyko, tikėdamiesi nuotykių ir problemų (276)

Šią vasarą aš – Tadas, ir mano brolis Mantas, atostogoms nusprendėme pasirinkti kiek...

Geriausi pusryčiai norintiems sulieknėti (4)

Norintys mesti svorį gali lengviau atsikvėpti – šį kartą nereikės valgyti nieko neįprasto. Ir...

Atlikėjas iš P. Afrikos GSLIM žmoną ir ramybę rado Lietuvoje: dar visai neseniai ten mūsų santykiai būtų buvę nelegalūs (113)

Pusę metų Lietuvoje gyvenantis dainininkas iš Pietų Afrikos GSLIM (Gabriel Sweet Life In Music)...