Dniepropetrovsko koordinaciniame paramos pabėgėliams centre galima apsistoti tik dienai ar dviem. Savanoriai padeda sutvarkyti dokumentus dėl pensijų ir socialinių pašalpų, galima gauti drabužių ir vienkartinių talonų maistui. O kur nuolat apsigyventi ir iš ko pragyventi – tai dažniausiai pabėgėlių savarankiškų paieškų rezultatas.
„Už vaiką kas mėnesį gaunu šiek tiek daugiau nei 800 grivinų, tai – 30 eurų. O reikia mokėti už buto nuomą, komunalines paslaugas, vyras šiek tiek uždirba ir kiekvienas sukasi kaip išmano. Tai – tikras karas, vieni vadina tai antiteroristine operacija, kiti konfliktu. Kas dėl to kaltas ir kas teisus – niekas nežino“, – sako pabėgėlė iš Donecko Julija.
„Pabėgėliai tik iš dalies aprūpinami gyvenamuoju plotu. Bet tai didelė problema. Srityje veikia 5 specialūs miesteliai, kuriuos įrengė Vokietija. Ten gyvena apie 4 tūkst. pabėgėlių. Darbingo amžiaus žmones įdarbinti stengiamės, bet sunku“, – sako Dniepropetrovsko srities gubernatoriaus patarėja Olga Gorb.
Šis paramos centras dabar daugiau orientuojasi į pabėgėlių mamų ir vaikų užimtumą. Čia veikia šokių ir dramos, siuvimo ir dailės būreliai.
„Pabėgėliams reikia tokių vietų, kur galima išsikalbėti, rasti bendrų interesų. Toks centras dabar ir yra – socialinis, psichologinis, sprendžiame užimtumo problemas“, – teigia Dniepropetrovsko fondo „Dnipro parama“ vadovė Liudmila Hapatko.
„Išbandžiau įvairius paramos būdus – padėjau kariuomenei ir pabėgėliams. Bet nusprendžiau susitelkti ties teatru. Aš – anglų kalbos dėstytoja, todėl ir nutariau įsteigti teatrą, turiu tam žinių“, – pasakoja Dniepropetrovsko fondo „Dnipro parama“ savanorė, teatro vadovė Nina Rumianceva.
Įvairiais skaičiavimais iš Donbaso jau pabėgo nuo 500 tūkstančių iki milijono žmonių.
Lietuva pabėgėliams taip pat ne kartą teikė humanitarinę pagalbą, apie porą dešimčių vaikų iš Rytų Ukrainos mokosi Vilniaus lietuvių namuose. Mūsų šalis priėmė taip pat daugiau nei 80 lietuvių kilmės ukrainiečių.