Kelias į pogrindinį nusikaltėlių pasaulį Medeljine vinguriuoja purvinais iškrypusiais laiptais pro grafičiais nusėtas nišas ir savadarbes futbolo aikštes į kalną, ant kurio įsikūrę vadinamieji „barrios“ – lūšnynų rajonai.
Šiose kalvose, žvelgiančiose į miestą, nusikaltėlių gaujos, vadinamos „combos“, vadovauja savo nelegaliam verslui, vieno kurių ištakos siekia Pablo Escobaro ir jo liūdnai pagarsėjusio kokaino kartelio dienas.
Šis verslas – tai nekaltų mergaičių aukcionai. Nusikaltėliai medžioja pažeidžiamas mergaites, kurias galima lengvai nutildyti grasinimais ir nedideliais kyšiais. Ir šiame pasaulyje, kuriame gyvena mergaitės, iš pažiūros nekaltas pokalbis tarp geriausių draugių gali turėti liūdnų pasekmių.
Maria yra vienas iš šio verslo aukų. Ji pamena, kad viskas prasidėjo, rodos, nuo nekalto pokalbio su bendraamže. „Ji man pasakė, kad turi vaikiną, ir paklausė, ar aš taip pat jį turiu. Tuomet ji manęs paklausė, ar aš esu nekalta“, – pasakojo mergaitė.
P. Escobaro valdymo piko metu devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje jaunos merginos iš vargingų Medeljino rajonų buvo dažnai atrenkamos orgijoms jo dvare.
Ir joms pasisekdavo, jeigu po to jas palikdavo gyvas. P. Escobaro turėjo grupę „senių“, kurios buvo atsakingos už jaunų merginų viliojimą į vakarėlius ir vėlesnį pasirūpinimą, kad jos nekeltų problemų prekeiviams narkotikais. Po vieno vakarėlio policija aptiko 24 jaunų moterų kūnus.
Visos jos buvo jaunesnės nei 19 metų, rašė Kolumbijos leidinys „Semana Magazine“.
Šovinistinėje narkotikais persmelktoje P. Escobaro sukurtoje aplinkoje buvo beveik normalu rengti skaistuolių aukcionus. Praėjusiais metais pareigūnai įrašė vieną pokalbį tarp Šiaurės Vakarų Kolumbijoje veikiančios sukarintos narkotikais prekiaujančios grupuotės narių.
Jauna moteris visiškai paprastai kalba apie savo pastangas užverbuoti „nulį kilometrų“. Tokiu kodiniu pavadinimu nusikaltėliai vadina nekaltas mergaites. Moteris netgi siūlė savo vienuolikmetės sesers nekaltybę, tačiau tik grupės lyderiui.
Jaunos 10-15 metų mergaitės Medeljine yra pažeidžiamiausias. Joms yra didžiausia rizika tapti seksualinio išnaudojimo aukomis. Draugė, kuria pasitikėjo Maria, iš tiesų buvo verbuotoja, kuri nurodė nusikaltėliams Marią, kaip galima skaistuolę.
Kai tokia mergaitė yra pasirenkama aukcionui, gaujos nariai dažniausiai kreipiasi į jos tėvus su pasiūlymu, jog jie saugos jų dukters nekaltybę iki aukciono, po kurio šeimai bus dosniai atsilyginta.
Dažniausiai kalba eina apie kelis šimtus JAV dolerių, kurie prilygsta šeimos viso mėnesio pajamoms. Jeigu šeima atsisako bendradarbiauti arba kreipiasi į policiją, prasideda grasinimai. Paprasčiausiai tariant, tai pasiūlymas, kurio negali atsisakyti.
Nevyriausybinės organizacijos, kovojančios su seksualiniu išnaudojimu Medeljine, įskaitant „Convivamos“, „Corporación Primavera“ ir „Red de Derechos Sexuales“, patvirtina, kad skaistuolių aukcionai yra dažnas reikalas. Dar viena nevyriausybinė organizacija – „Amigo Joven“ – teigia žinanti apie mažiausiai vieną patvirtintą atvejį, kuomet mergaitės motina buvo susimokiusi su nusikaltėliais parduoti jos nekaltybę.
Speciali valstybinė institucija Medeljine, sprendžianti žmogaus teisių pažeidimo klausimus, perkėlė gyventi į kitą vietą tris šeimas, kurios baiminosi dėl savo gyvybių, kadangi jos atsisakė aukcione parduoti savo dukterų nekaltybę.
Vieną dieną Maria pastebėjo, kad jos draugės elgesys iš esmės pasikeitė. Tuo metu jos buvo mokykloje. Tai buvo pirmas ženklas, kad įvyks kažkas negero. Prie jų priėjo du vyrai. Maria manė, kad vienas jų buvo draugės vaikinas. Trijulė pasišnibždėjo tarpusavy, ar viskas parengta, ir tuomet pagrobė Marią.
„Tylėk arba tavo šeima nukentės, – tai pasakę jie užspaudė jai burną ir įstūmė į mašiną. „Aš gulėjau mašinoje ant grindų ir verkiau. Man buvo labai baisu“ – pasakojo mergaitė.
„Combos“ naudoja tą pačią grasinimų ir teroro taktiką, kaip ir P. Escobaras, kad kontroliuotų bendruomenes, ir šie seksualinio išnaudojimo tinklai nuolat keičiasi, kad išvengtų teisėsaugos.
Anksčiau potencialūs klientai nekaltas mergaites rinkdavosi iš katalogo būdami pačioje Kolumbijoje. Tačiau besivystant technologijoms, tinklas prisitaikė prie naujovių, ir aukcionai persikėlė į internetą, ir jame gali dalyvauti bet kuris žmogus, sėdintis prie kompiuterio.
Po to, kai Maria buvo pagrobta pirmą kartą, ją nuvežė į vieną namą, kur parengė fotosesijai. Ji verkė, o vyresnė moteris jai darė makiažą ir skundėsi, kad Marija buvo tikra verksnė. Mergaitės nuotraukos buvo paskelbtos specialioje interneto svetainėje, prie kurios vyrai gali prisijungti su savo PIN kodu ir peržvelgti vos dešimties metų sulaukusių mergaičių nuotraukas.
Klientai apie skaistuolių aukcionus sužino per kitus seksualinio išnaudojimo tinklus, veikiančius Medeljine, kur prostitucija yra legalizuota, jeigu moteris yra vyresnė nei 18 metų. Patikimas klientas gali gauti teisę dalyvauti aukcione, tačiau turi sumokėti nemažą mokestį.
Tai reiškia, kad beveik kiekvienas klientas gali nusipirkti mergaitę, nes sumokėjęs didelį nario mokestį jis vargiai gali likti nieko nepešęs.
Jeigu aukcione dalyvauja turistai iš JAV, Meksikos ar Japonijos, jiems atvykus į šalį, „Combos“ atgabena aukcione parduodamas mergaites į tam tikrą sutartą vietą. Kartais mergaitės mano, kad dalyvaus vakarėlyje. Kitais atvejais jos atgabenamos per prievartą.
Kai Maria buvo pagrobta antrą kartą, ji žinojo, kas jos laukia, tačiau lengviau nebuvo. Pagrobėjai ją verkiančią įstūmė į mašiną. Ji buvo nugabenta į slaptą vietą, kur ta pati moteris ją padažė. Tačiau šį kartą ne fotosesijai. Maria buvo priversta turėti lytinių santykių su gerokai vyresniu vyru. Jai tai buvo pirmas kartas.
„Nežinau, kiek kartų mane išprievartavo, – sakė ji. – Šaukiau, bet niekas neatėjo“.
Vėliau ji verkdama užmigo. Ji pamena, kad jautėsi keistai apsvaigusi, ir mano, kad buvo apsvaiginta.
Po tokios traumuojančios patirties mergaitės, kaip Maria, mėgina grįžti į normalų gyvenimą savo bendruomenėje. Nusikaltėliams jos nebeįdomios, todėl paprastai jie jas palieka ramybėje.
Apie savo išgyvenimą Maria policijai nepranešė baimindamasi pasekmių.
„Kam jos pasiskųs? Su kuo jos gali pasikalbėti? Jeigu jos nori pagalbos, turi parašyti pareiškimą policijai. Tačiau kas jį rašys? Todėl jos tyli“, – sakė vienos nevyriausybinės organizacijos atstovas.