Visas pasaulis suprato, kaip Šiaurės Korėjos pasirengimą trečiajam branduoliniam bandymui. Pats jaunasis šalies diktatorius sako, jog toks nurodymas tėra noras atkeršyti už Amerikos pastangas sugriežtinti Jungtinių Tautų (JT) sankcijas Pchenjanui, įvestas kaip bausmę Šiaurės Korėjai dėl spalį įvykdyto raketinio bandymo.
Kelios dienos iki Kim Jong Uno nurodymo Pchenjanas perspėjo, jog ateityje šalies raketiniai ir branduoliniai bandymai bus nukreipti į JAV, kurias Pchenjanas vadina savo didžiausiomis priešėmis, bei Vašingtono marionetei prilyginamą Pietų Korėją, skelbia analitinių tyrimų centro „Stratfor“ vadovas George’as Friedmanas savo komentare.
Šiaurės Korėja metų metus grasinimus bandymais ir pačius bandymus naudojo kaip priemones, skirtas pagąsdinti kaimynę iš pietų ir Vašingtoną. Nežvelgiant giliau, galima pamanyti, jog grasinimas išbandyti ginklus iš esmės nėra itin bauginantis. Jeigu toks bandymas baigiasi nesėkme, reputacijai galas, Pchenjanas pasirodo silpnas ir pažeidžiamas.
Jeigu bandymas pavyksta, pavyksta sukurti iliuziją, esą šalis stipri ir galinga, nors iš tikrųjų realaus ginklo dar neturi. Ginklo kūrimo darbams einant į pabaigą, didėja tikimybė, jog kas nors išdrįs šalį pulti, tad jo užbaigti gali taip ir nepavykti. Faktas, jog ginklas kuriamas ir gaminamas paslaptyje, labiau įtikimas. Kai ginklas jau baigtas, norisi jį oficialiai pristatyti, parodyti, nes pagaliau rankose laikomas apčiuopiamas daiktas, kuriuo jau galima grasinančiai mojuoti priešui priešais nosį.
Šiaurės Korėjos BVP – kaip Latvijos
Aišku, Šiaurės Korėja taip elgiasi jau seniai ir jai gana neblogai sekasi. Tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo absurdiška, iš tikrųjų yra visai kitaip. Akivaizdu, jog tokia trijų elementų taktika pasiteisina kaip gana veiksmingas manevras. Manoma, jog Šiaurės Korėjos bendrasis vidaus produktas (BVP) siekia apie 28 mlrd. skaičiuojant doleriais (74,44 mlrd. Lt) – panašiai kaip Latvijos ar Turkmėnijos. Skirtumas tik tas, kad šaliai pavyko atsidurti prie derybų stalo, prie kurio JAV, Japonija, Kinija, Rusija ir Pietų Korėja maldauja Pchenjano nesigaminti branduolinio ginklo.
Kartais pasaulio galingiausieji Šiaurės Korėjai duoda pinigų ir maisto – kad tik Pchenjanas atsisakytų ambicijų ginklų gamybos srityje. Retkarčiais Šiaurės Korėja branduolinę veiklą nutraukti lyg ir sutinka, tačiau neilgai trukus ją vėl atnaujina. Nors ginklas niekaip nepabaigiamas, grasinimai jį išbandyti netyla. Ir jeigu tokiems bandymams Šiaurės Korėja pagaliau ryžtasi, sako, jog jie nukreipti prieš Jungtines Valstijas ir Pietų Korėją – tarsi bandymai patys savaime būtų didžiulė grėsmė.
Tenka pripažinti, kad Šiaurės Korėjos strategija sukurpta gana talentingai, sako autorius. Žlugus Sovietų Sąjungai, Šiaurės Korėja ekonominiu požiūriu atsidūrė itin sudėtingoje situacijoje. Gana pelnytai tikėtasi, jog šalies valdžia netrukus žlugs, Korėjos pusiasalis suvienytas. Natūralu, jog Šiaurės Korėjos valdžios tikslas buvo režimo išsaugojimas, tad nieko keisto, jog Pchenjanas baiminosi invazijos iš užsienio ar to, kad tokios jėgos pradės kurstyti neramumus šalies viduje. Reikėjo strategijos, padėsiančios nuo tokių dalykų apsisaugoti.
Šiaurės Korėja buvo itin silpna visomis įmanomomis to žodžio prasmėmis, tad naujos strategijos kūrimas ir įgyvendinimas nebuvo lengvas. Nepaisant sunkumų, Pchenjanas visgi sukurpė planą, kurį mes jau daugiau nei dešimt metų apibūdiname tokiais epitetais kaip nuožmus, silpnas ir beprotiškas. Šiaurės Korėja iš šio kelio neišklysta jau nuo XX amžiaus pabaigos. O patys šviežiausi šios strategijos atnaujinimai visam pasauliui buvo pristatyti praeitą savaitę. Strategija suveikė tiesiog tobulai – ir sėkmingai tą daro ir toliau.
Trijų dalių strategija
Iš pradžių Pchenjano nuožmumas apsiribojo tik Šiaurės Korėjos kariuomenės galia apšaudyti Seulą. Prie sienos su kaimyne iš pietų sukauptos įspūdingos artilerijos atsargos. Teoriškai Pchenjanas tikrai galėtų Seulą sunaikinti – pakaktų tiek amunicijos, tiek artilerijos, tiek galios pulti iš oro. Šiuo atveju svarbiausia tai, jog Pchenjanas galėtų sunaikinti Seulą, o ne tai, jog jis ketina ar planuoja tai padaryti realybėje.
Užsienio jėgos bandė pasinaudoti progą ir destabilizuoti Šiaurės Korėjos režimą, tačiau Pchenjano nuožmumo (nepaisant nežinomybės dėl tikrųjų jo sugebėjimų) pakako atbaidyti Pietų Korėją ir jos sąjungininkus nuo noro palaužti Šiaurės Korėjos režimą. Kitas šalies sprendimas kurti raketas ir net branduolinius ginklus taip pat gimė iš nuožmumo ir Pchenjano veiksmų nenuspėjamumo elemento – branduoliniam karui ryžtis ne tik nenorėjo, bet ir negalėjo niekas, taigi Šiaurės Korėjos režimo erzinimas nebuvo vertas to, kad dėl jo užvirtų branduolinis karas.
Nemažai valstybių bandė žaisti mesdamos šią nuožmumo ir nenuspėjamumo kortą, tačiau geriausiai tai sekasi išskirtinai Šiaurės Korėjai. Galbūt dėl to, kad Pchenjano nuožmumas sušvelnintas silpnumo prieskoniu? Šiaurės Korėja noriai deklaruoja ekonomikos silpnumą – visais įmanomais būdais Pchenjanas akcentuoja faktą, jog valdžia negali išmaitinti šalies žmonių. Tai daroma ne atvirai, o esą netyčia suteikiant progą užmesti akį, kaip sunkiai gyvena šalies žmonės. Atsižvelgiant į šalies ekonomikos situaciją ir akis badantį skurdą, bandymams pakenkti Šiaurės Korėjai kaip ir nekyla rankos. Juk ji sugrius pati – ir be užsienio pagalbos.
Nuožmioji Šiaurės Korėja, mojuojanti abejotino veiksmingumo ginklais, vis tiek kelia protu neretai nesuvokiamą grėsmę, dėl kurios galimi priešai priversti vaikščioti ant pirštų galiukų. Kam rizikuoti erzinant neprognozuojamą Pchenjaną, jeigu jis žlugs ir be išorės pagalbos? Būtent Šiaurės Korėjos galios ir silpnumo kombinacija ir paralyžiuoja Vakarų analitikų bandymus rasti geriausią krizės sprendimo būdą.
Pakvaišusi?
Dabar pakalbėkime apie trečiąjį Šiaurės Korėjos strategijos elementą. Šalis teigia esanti pakvaišusi, neprognozuodama, besisvaidanti ekstravagantiškais grasinimais ir, atrodo, laukianti nesulaukianti, kada prasidės karas. Kartais apie savo pamišimą Pchenjanas primena priimdamas tokius beprotiškus sprendimus kaip Pietų Korėjos laivų nuskandinimas be jokios paaiškinamos priežasties.
Šiaurės Korėjai galima pritaikyti pokerio modelį. Galima žaisti prieš daug įvairiausių plauko žaidėjų – nuo tų, kurie prie stalo atėjo laimėti, iki tų, kurie tiesiog nori smagiai praleisti laiką. Tik jokiais būdais nežaiskite su pakvaišėliais. Šis varžovas neprognozuojamas, jo neįmanoma aplošti. Ir jeigu žaisite vadovaudamiesi sveiku protu, negalite žinoti, kuo viskas baigsis.
Kol Šiaurės Korėja bus nuožmi, silpna ir pakvaišusi vienu metu, geriausia, ką galime patarti, yra jos pernelyg neerzinti ir nesukti galvos, kas valdo šią keistą šalį. Lengviausia Pchenjanui apsimetinėti silpnu ir pakvaišusiu. Nuožmumui įrodyti reikia šiek tiek daugiau pastangų. Šiaurės Korėjai reikia ne tik puoselėti nuožmumą, bet ir stengtis neperlenkti lazdos – priešingu atveju, iš silpnumo ir pamišimo kozirių liks šnipštas.
Apdairi branduolinė programa
Štai ir amžinasis Šiaurės Korėjos branduolinės programos klausimas. Ji dar nepasigamino branduolinio ginklo, bet nėra garantijų, kad toks ginklas kada nors jos rankose neatsidurs. Daugelis mano, kad Šiaurės Korėjos gyventojai pakvaišę, tad vyrauja nuomonė, kad jie gali paskubomis pasigaminti branduolinį ginklą ir, pasinaudoję net menkiausia provokacija, skelbti karą.
JAV, Rusija, Kinija, Japonija ir Pietų Korėja rengia susitikimus su Šiaurės Korėjos atstovais, siekdami įtikinti ją nekrėsti kvailysčių. Įdomiausia tai, jog Šiaurės Korėja vengia pavojingų žingsnių – bent jau tokių, kurie gali sukelti rimtą krizę. Nuo Korėjos karo laikų Šiaurės Korėja kruopščiai apskaičiuodavo savo veiksmus, parinkdavo jiems laiką, kad nesukeltų stiprios reakcijos. Tai matyti ir iš šalies branduolinės programos.
Per jau dešimtmetį trunkantį atviro nuožmumo deklaravimą Šiaurės Korėja nė per žingsnį nepriartėjo prie branduolinio ginklo. Tačiau ją supykdžius, gali per trumpą laiką tokį pasigaminti. Išmintingiausia – atsargiai elgtis ir pamėginti švelniai įtikinti nežengti šio beprotiško žingsnio. Šiaurės Korėjos strategija tiesiog puiki – minimaliai rizikingų veiksmų pakanka visai pagrįsti demonstruojamą nuožmumą ir pakvaišimą, be to, vis nesibaigiantys grasinimai Šiaurės Korėją pasauliui didžiųjų valstybių akyse suteikia agresoriaus vaidmenį. Užsitikrinusi tokią poziciją Šiaurės Korėja tikrai nerizikuos, net jei grasinimais svaidysis 20 ar daugiau pasaulio lyderių.