Šis pasirengimas, kaip žinia, buvo vainikuotas sėkme, o 2003 m. pabaigoje Lordas Robertsonas buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Didžiuoju kryžiumi.
Pirmaisiais 5 Lietuvos narystės NATO metais (2004 – 2009 m.) Aljansui vadovavo Jaapas de Hoopas Schefferis – buvęs Nyderlandų užsienio reikalų ministras. Palyginus su jo vadovavimo laikotarpiu, naujojo GS, buvusio Danijos ministro pirmininko Anderso Fogho Rasmussen‘o (nuo 2009 m.) pastangos reformuoti Aljansą, sumažinti pernelyg išsikėtojusią jo biurokratiją ir neefektyviai funkcionuojančią komitetų struktūrą, įtvirtinti griežtesnę paties GS lyderystę Aljanse atrodo didelė inovacija. Tačiau pažvelgus į Aljanso istoriją, matyti, kad panašius klausimus kėlė ir juos spręsti mėgino jau pirmieji Aljanso lyderiai.
GS vaidmuo Aljanse, jo galios ir jų ribos kito. Vieno ar kito GS asmenybės bruožai taip pat turėjo įtakos tiek paties posto strateginiam svoriui, tiek Aljanso sprendimų priėmimo bei organizacijos darbo kultūrai. Todėl ieškant atsakymo į klausimą, „kas yra NATO Generalinis sekretorius“, būtina pažvelgti į pirmuosius Aljanso gyvavimo metus ir pirmųjų GS - britų generolo Lordo Ismay bei buvusio Belgijos premjero bei užsienio reikalų ministro Paulo-Henri’o Spaako veiklą.
Pati NATO steigimo, arba Vašingtono sutartis apie Aljanso GS neužsimena. Pagal sutartį, šalys – steigėjos kasdieniams Aljanso reikalams tvarkyti steigia Tarybą bei Gynybos komitetą. Pažymėtina, kad Taryba bendru sąjungininkių sutarimu pirmaisiais Aljanso gyvavimo metais reiškė Užsienio reikalų ministrų tarybą, Gynybos komitetas – Gynybos ministrų forumą.
Pirmaisiais gyvavimo metais NATO buvo veikiau konferencija, o ne klasikinė, solidaus organizacinio ir biurokratinio stuburo remiama organizacija. Pasak vieno iš anuomet mėgtų pasakymų, „O“ prie „NAT“ prilipdė nuolat auganti konfrontacijos su Sovietų Sąjunga grėsmė. Kitaip tariant, ši kasdienė įtampa, reikalaujanti nuolatinio dėmesio bei planingos veiklos, kurios neįmanoma atlikti ad hoc pagrindu, privertė šalis nares paversti Aljansą normalia tarptautine organizacija, turinčia savo būstinę, aiškią organizacinę ir sprendimų priėmimų struktūrą, remiamą efektyvios biurokratijos.
1952 m. Lisabonos Tarybos susitikime buvo įsteigta Nuolatinių atstovų taryba ir įkurtas GS postas, o jų veiklai remti – tarptautinis personalas. Nuo tol kasdienius Aljanso reikalus tvarkė nuolat posėdžiaujantys ambasadoriai, posėdžiams pirmininkavo GS, o posėdžių vieta buvo pasirinktas Paryžius.
Pirmuoju GS buvo pasirinktas buvęs britų generolas, Didžiosios Britanijos valstybės sekretorius sandraugos reikalams bei artimas Vinstono Čerčilio bendražygis Lordas Ismay. Būtent jam teko kurti tą subtilios sąveikos su valdančiuoju Aljanso organu – Šiaurės Atlanto taryba – tradiciją bei precedentą. Drauge jis esmingai prisidėjo prie paties Aljanso strateginės bei darbo kultūros kūrimo. 1952 m. pradėjęs veiklą kaip GS – Tarybos vicepirminikas (tarybos pirmininkai rotavo tarp šalių narių), būdamas patyręs ir įžvalgus tiek karinis strategas, tiek valstybės tarnautojas, Lordas Ismay suvokė, kad Tarybos veikla taptų darnesnė, jei jos pirmininkas nesikeistų kas keli mėnesiai, Tarybos darbą nori nenori pakreipdamas viena ar kita regionine kryptimi. 1956 m. šis Lordo Ismay suvokimas virto sprendimu GS paskirti Šiaurės Atlano Tarybos pirmininku.
Nuo tada GS postas ex officio tapo ne tik administraciniu: GS buvo pakylėtas į tarptautinės strateginės bendruomenės elito, aukštosios tarptautinės politikos lygą. GS tapo NATO veidu ir balsu. Naująja padėtimi Lord Ismay naudojosi labai santūriai ir diskretiškai – jo vadovavimas Tarybai nėra sukėlęs esminių kontraversijų, o ilgametė administravimo patirtis leido ramia patyrusia ranka naviguoti jauną Aljanso biurokratiją. Lord Ismay, atrodo, ypatingai gerai jautė būtinybę tinkamai subalansuoti didelių, vidutinių ir mažesnių Aljanso šalių atstovavimą jau gana gausiuose Aljanso padaliniuose ir agentūrose.
Jo siekiu buvo įsteigtas ir GS pavaduotojo postas. Simptomiška, kad jį užimti buvo pakviestas sąlygiškai nedidelės sąjungininkės – Nyderlandų atstovas Jonkeer Henri van Vredenburch. Ne mažiau simptomiška, kad 1955 m., kai jau buvo aišku, jog Vakarų Vokietija bus pakviesta prisijungti prie Aljanso, Lordas Ismay sąmoningai laikė tam tikrą Tarptautinio sekretoriato vietų skaičių vakuojančius – būsimos sąjungininkės atstovams. Šia proga galima pavydėti ir apgailestauti, kad tokio jautraus požiūrio būsimų narių atstovavimo Aljanso struktūrose atžvilgiu vėlesni Generaliniai sekretoriai nebeturėjo.
Lordas Ismay sušaukė ir pirmąją NATO istorijoje „Išminčių grupę“, turėjusią pateikti raportą apie optimalesnį Aljanso šalių narių bendradarbiavimą ir politinės vienybės sustiprinimo galimybes. Lodro Isamy vadovavimo Aljansui laikais NATO išreiškė nuomonę ir klausimu, kuris nebuvo tiesiogiai susijęs su Šiaurės Atlanto arealo saugumo reikalais – 1952 metais politiškai parėmė Prancūzijos veiksmus Indokinijoje. Taigi garsiosios „out of area“ nuostatos užuomazgas aptinkame jau 1952 metais, o ne sulig Tarptautinių paramos saugumui operacija Afganistane.
Visai kitokio vadovavimo Aljansui precedentą kurė antrasis GS – Paulsd-Henris Spaakas, pasižymėjęs dominavimo Aljanse instinktais. Aljansui jis vadovavo ypač sudėtingais 1957–1961 m. Kitaip, negu Lordas Ismay, antrasis NATO lyderis visą savo karjerą buvo politikas, ne valstybės tarnautojas. Jo politinės ambicijos jau karjeros pradžioje peržengė Belgijos ribas: jis darbavosi Jungtinėse Tautose, Europos taryboje, buvo vienas Europos Ekonominės Bendrijos kūrėjų.
Puikiam oratoriui, greitai spręsti bei veikti įpratusiam politikui ilgi svarstymai ir subtilūs kompromisai, siekiant konsensuso Šiaurės Atlanto taryboje, rodėsi kankinamai ilgi. Dar didesnius nesutarimus su sąjungininkių pasiuntiniais kėlė pati Spaako Aljanso vizija. Būdamas įsitikinęs Atlantistas, Spaakas siekė suteikti NATO globalų profilį. Tačiau globalus NATO neišvengiamai būtų reiškę JAV strateginės galios (taigi, ir ginkluotųjų pajėgų, įskaitant branduolinio atgrasymo priemones) pajungimą Aljanso interesams.
Pastaroji idėja Vašingtonui anaiptol nebuvo simpatiška: strategines pajėgas Vašingtonas visada norėjo kontroliuoti pats. Globalus NATO neišvengiamai reikalautų ir gilesnės sąjungininkių integracijos ne tik karinėje – gynybinėje, bet ir ekonominėje, net socialinėje ir kultūrinėje srityse. Ši idėja taip pat nesulaukė palaikymo abiejose Atlanto pusėse.
Didžiausias Spaako laukęs iššūkis buvo Prancūzijos Prezidento generolo Šarlio de Golio laikysena Aljanso atžvilgiu. 1958 m. de Golio JAV ir Didžiosios Britanijos vadovams Dvaitui Eizenhaueriui ir Haroldui Makmilanui pateikė memorendumą, reikalaujantį persvarstyti institucinę Vakarų gynybos sąrangą. Pagal de Golį, JAV esą jau nebeturi monopolio užtikrinant Vakarų saugumą, nes branduolinio atgrasymo priemonėmis jau disponuoja tiek Prancūzija, tiek Didžioji Britanija, todėl esminiai sprendimai dėl Vakarų saugumo nebegali būti priimami vien Vašingtone.
Jis kvietė sudaryti savotišką JAV, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos „saugumo triumviratą“. Spaakui šios idėjos, žinoma, nebuvo priimtinos: jų įgyvendinimas būtų reiškęs NATO pabaigą. Jį sukrėtė, o kaip politiką įžeidė pats faktas, jog de Golis šį esminį Vakarų saugumo klausimą kėlė tiesiogiai JAV ir Didžiosios Britanijos lyderiams, apeidamas Šiaurės Atlanto tarybą ir GS.
Nei Spaako globalaus NATO idėja, nei gilesnės Aljanso sąjungininkių integracijos siekis nesulaukė sąjungininkų palaikymo ir net atitolino Spaaką nuo Tarybos, kuriai tarnauti jis buvo išrinktas. Pridėjus nesutarimus su de Goliu bei Prancūzijos pasitraukimą iš Aljanso karinės struktūros, 1961 m. Spaako pareiškimas apie sugrįžimą į nacionalinę Belgijos politinę areną atrodo natūralus.
Šiandien GS atlieka daug vaidmenų. Jo tiesioginė pareiga – siekti sklandaus sprendimų priėmimo Aljanse. Tam jis turi subtiliai derinti dažnai gerokai išsiskiriančius šalių narių pageidavimus. GS gali ir privalo teikti Tarybos svarstymui bet kokius klausimus, kurie verti šio strateginio organo dėmesio. GS drauge su šalimis narėmis formuoja Aljanso darbotvarkę. Dar daugiau, nors sprendimus priima Taryba ir tik Taryba konsensusu, pati ji Aljanso lyderiu būti negali.
Lyderis – tai konkretus veidas ir balsas, kuriuo natūraliai tampa GS. Klausimo iškėlimo darbotvarkėn negana – reikia, kad Taryba jį tinkamai aptartų ir priimtų sprendimą. GS yra savotiškas „vidinis“ Aljanso derybininkas, siekiantis konsensuso tarp šalių narių. GS vadovauja Aljanso administracijai – Tarptautiniam civiliniam ir Kariniam sekretoriatui, agentūroms. GS yra ir aukščiausio rango tarptautinis diplomatas - „išorinis“ Aljanso derybininkas.
Ne mažiau svarbi GS rolė – būti savotišku Šiaurės Amerikos ir Europos sąjungininkių tarpininku strateginiais klausimais. GS pagal susiklosčiusią tradiciją būna europinės sąjungininkės atstovas. Vašingtonui gynyba yra globalios strategijos klausimas, o NATO iš esmės yra regioninio saugumo organizacija. Kiekvienas GS priverstas savaip spręsti šią dichotomiją – kaip į globalius JAV planus įtraukti Aljansą ir atvirkščiai – kaip JAV angažuoti regioninėms Aljanso užduotims. JAV kaip ir bet kuri kita narė turi vieną balsą Taryboje. Tačiau turėdama galingesnes konvencines ir branduolines pajėgas nei visos kitos sąjungininkės kartu sudėjus, ji yra „lygesnė tarp lygių“. Praktikoje tai reiškia, kad joks GS negalės sėkmingai siekti savo vizijos įgyvendinimo ir užtikrinti sklandaus Tarybos darbo, nesitardamas su JAV Nuolatiniu atstovu taryboje.
GS kasdien dirba su ambasadoriais. Pati Taryba renkasi bent keturiais skirtingais pavidalais – Nuolatinių atstovų, t.y. ambasadorių, užsienio reikalų, gynybos ministrų ir vadovų lygiu. Natūralu, kad GS vienaip elgiasi jam įprastoje ambasadorių draugijoje, kitaip –Vadovų taryboje. Čia GS asmeninė biografija tampa ypač svarbi: kuo aukštesnį postą buvo užėmęs GS, tuo lengviau jam seksis pirmininkauti Vadovų tarybai, priimančiai strateginius sprendimus. Kita vertus, turėta aukštosios politikos patirtis GS gali kliudyti bendrauti su Nuolatinių atstovų taryba: užuot ieškojęs kompromiso su užsispyrusiu ir reikalą iki pašaknų išmanančiu ambasadoriumi, jis gali rinktis lengvesnį kelią – paskambinti daug metų gerai pažįstamam prezidentui ar premjerui ir su jais, mažiau įsigilinusiais į kasdienę Aljanso veiklą, išspręsti visus klausimus.
Artėjant NATO viršūnių susitikimui Lisabonoje lapkričio mėn., VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas (VU TSPMI) kartu su NATO Viešosios diplomatijos skyriumi ir naujienų portalu DELFI pradeda straipsnių ciklą, skirtą įvertinti Lietuvos patirčiai NATO ir apmąstyti paties Aljanso perspektyvas. Ilgesnės straipsnių versijos pasirodys šiuo metu leidžiamoje knygoje „Beieškant NATO Lietuvoje“ (Vilniaus universiteto leidykla, sud. D.Jakniūnaitė, K.Paulauskas).